Pagrindinis filmo veikėjas Bruno yra paprastas aštuonmetis berniukas, nacių pareigūno sūnus. Smalsaus ir guvaus (kaip ir visi aštuonmečiai) Bruno pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas: vietoje „užstalinio“ darbo Berlyne paskiriamas vadovauti vienai iš daugybės mirties stovyklų. Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, jo akimis, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule. Tačiau pamažu, detalė po detalės, prieš žiūrovo akis išauga įtampa, melas, nepasitikėjimas, baimė ir siaubas. Šalia suaugusiems daugiau mažiau puikiai žinomos Holokausto istorijos, šiame filme nenuobodžiaus ir vaikai: pamažu auganti dviejų berniukų draugystė (jiems patiems to nežinant, neturinti ateities) nuspalvinta detalių apie amžinuosius dalykus, iškylančius virš suaugusiųjų ambicijų, iškreipto laimės siekimo, godumo ir tos pačios baimės.
Jei Toniui Sopranui tektų rinktis iš dviejų moterų, jis pasiųstų velniop abi ir gerai paūžtų su trečia. Bet šį kartą James Gandolfini vaidina paprastesnį vyruką. Susipainiojęs jausmuose, jis užtraukia skambią dainą... Šis šokiruojantis tragikomiškas miuziklas pasakoja apie vidutinio amžiaus krizės ištiktą vyriškį, kuris blaškosi tarp dviejų savo gyvenimo moterų – žmonos ir meilužės. Kiekvieną dieną jos tiesiog terorizuoja pasimetusį vyriškį. Šiam nelieka nieko kito, kaip tik ... užtraukti dainą ir taip išlieti jausmus. O jie liejasi taip laisvai, kad šios nepaprastos meilės ir mirties istorijos pabaigoje ašaros nuriedės ne tik filmo herojams, bet ir susijaudinusiems žiūrovams...