Nėsčia moteris, neseniai išgyvenusi avariją ir netekusi vyro, nusprendžia tyliai, ramiai praleisti Kalėdų vakarą ir tik netikėtas keistos nepažįstamosios pasirodymas sudrumsčia Jai ramybę.
Po daugybės metų pastangų sukurti šeimą, Julie Rivers (akt. Melissa Barrera) laukiasi kūdikio ir su vyru persikelia į naujus namus. Kad gimdymas vyktų be incidentų, gydytojai rekomenduoja laikytis dviejų paprastų taisyklių: laikytis griežto lovos režimo ir vengti menkiausio streso. Tačiau vadovautis šiomis nuorodomis namuose, kuriuose moterį persekioja praeities vaiduokliai, nėra taip paprasta.
Antrasis Edwardo Shultso filmas nukelia žiūrovus į baisios ligos nusiaubtą pasaulį – vienus ji pražudė vos per kelias dienas, o likę gyvi desperatiškai ieško maisto ir nepasitiki niekuo aplinkui. Tai tikrai siaubinga liga: kūnas pasidengia kraujosrūvomis, akys pajuoduoja, žmogus vemia krauju. Tačiau tai nėra dar viena variacija „The Walking Dead“ ar „28 Days Later“ tema. Labai svarbu, kad Shultso pasaulio pabaigos vizija prasideda ne nuo atakos, o nuo įvykio, visam laikui pakeitusio jauno vyro gyvenimo trajektoriją: artimo žmogaus mirties. Tai filmas, kuriame blogiukai yra praradimas, sielvartas, skausmas, baimė ir nepasitikėjimas, o ne tradiciniai smegenų ištroškę zombiai, antgamtiškos jėgos, ar miškuose tūnančios raganos – ir nepaisant to, tai yra vienas baisiausių pastarųjų metų filmų.
Kai iš tolimoje planetoje įsikūrusios mokslo laboratorijos gaunamas nerimo kupinas pagalbos šauksmas, specialiųjų pajėgų būrys gauna užduotį vykti į šią nuošalią kosminę bazę ir išsiaiškinti susidariusią padėtį. Mirtini pavojai - šių superkarių kasdienybė, tačiau jie nežino, jog šį kartą teks susidurti su tikru atsivėrusiu pragaru, susikauti su pabaisomis, kokių neišvysi net šiurpiausiame košmare...