1958-aisiais metais norint pažymėti naujos pradinės mokyklos atidarymą mokinių paprašoma nupiešti piešinius apie tai, kaip jie įsivaizduoja ateitį. Vėliau piešiniai patalpinami į laiko kapsulę ir užkasami į žemę. Tačiau viena keistuolė mergaitė vietoj piešinio visą lapą užpildo – atrodo - beprasmiškais ir padrikais skaičiais. Praėjus penkiasdešimčiai metų nauja moksleivių karta atidaro laiko kapsulę, o paslaptingoji keistuolės mergaitės rašliava atsiduria Kalebo rankose. Kalebo tėvas – profesorius Džonas Kostleris susidomi sūnaus parnešta mįslinga žinute. Netrukus jis ima pastebėti keistus sutapimus – pritaikius šifrą skaičiai susidėlioja į logiškas sekas, kurios nurodo pastarųjų penkiasdešimties metų katastrofas. Kuo daugiau Džonas aiškinasi skaičių paslaptis, tuo labiau jis šiurpsta. Pasirodo, kad skaičiai nurodo dar tris stichines nelaimes, kurios laukia žmonijos ateityje...
Niujorko policijos detektyvas Stanas Aubray tiria serijinio žudiko bylą. Šio nusikaltėlio braižas jam atrodo labai pažįstamas – prieš penkerius metus jis jau tyrė labai panašią istoriją. Gal detektyvas tada padarė apmaudžią klaidą? Byla patyrusį policijos pareigūną sugrąžina į praeitį, prikelia senas nuodėmes ir pažadina abejones. Jis atkakliai persekioja žudiką ir mėgina perprasti jo paliktus ženklus. Iš aukų kūnų žudikas dėlioja savotiškas instaliacijas ir tapo krauju. Jis tarsi mėgina ištrinti ribą tarp meno ir prievartos, mirtį paversti pragariška išraiškos forma, o vietoj dažų, teptukų ir drobės naudoja aukų kūnus. Žudikas lyg makabriškas žiaurus manipuliatorius žaidžia gudrų ir nenuspėjamą žaidimą, o detektyvas priverstas paklusti ir kažkaip reaguoti į drastiškas provokacijas. Ar niūrusis seklys atsispirs prievartos kerams? Kaip pakryps šis rafinuotas ir painus dviejų asmenybių žaidimas?