Vienas garsiausių kino istorijoje miuziklų, tobulai įkūnijęs dar vieną gražią Pelenės istoriją. Vienuolių auklėjama Marija (Julie Andrews) atvyksta į kapitono fon Trapo (Christopheris Plummeris) namus auklėti septynias šeimininko atžalas. Kadangi vaikų yra lygiai tiek, kiek gaidų, todėl būtent muzikos garsais naujoji auklė laimi išdykėlių simpatijas, o netrukus ir paties rūstaus jų tėtušio palankumą. Filmo pagrindą sudaro reali istorija, o tikroji Marija fon Trap 1958 m. buvo pripažinta "metų mama".

Džeimsas Makėjus, baigęs tarnybą kariniame jūrų laivyne, vyksta į Vakarus. Viename nedideliame miestelyje jis rengiasi vesti Patriciją, vietinio fermerio Henrio Terilo dukterį. Tačiau Patriciją įsimylėjęs ir fermos prižiūrėtojas Stivas Lyčas. Jis ima nekęsti Džeimso. Džeimsas įtraukiamas į Terilų ginčus su Henesiais dėl žemės šalia šaltinio, kuri priklauso Patricijos draugei Džiulei Maragon. Vyrukas neužsitarnauja didesnės pagarbos ir visi vaidina jį keistuoliu – juk jūrų vilkas net nemoka jodinėti, o ir čia įsigalėję papročiai jam svetimi. O labiausiai jį persekioja Stivas. Vieną dieną Bakas Henesis pagrobia Džiulę, ir Džeimsas, kuriam ji patinka, vyksta jos gelbėti.

Bezilis, pusiau graikas pusiau anglas, laukiantis kol laivas jį nuplukdys Kreton, sutinka Aleksą Zorbą. Bezilis nutaria jį pasisamdyti. Kartu jie nuvyksta salon ir pradeda tvarkyti paveldėtą kasyklą. Atrodytų, nėra čia nieko linksma- visi veikėjai filme turi ar įgyja skaudžias patirtis, kurios gali nutemti žmogų pragaro gijomis žemyn, jei tik jis leisis. Zorba to ir moko- atsilaikyti. Gyventi su aistra, neprarasti jos, kad ir kas benutiktiktų. Jam padeda šokis, humoras, optimizmas. Žinoma, galime į jį žiūrėti kaip į lengvabūdį mergišių, mėgstantį pasilinksminimus ir romą, bet tai nebūtų tiesa. Jis turi savų demonų ir skaudulių, kuriuos įveikinėja taip, kaip jam atrodo geriausia.