Jauna imigrantė Selma gyvena ir dirba Amerikoje. Moterį slegia liūdna neišvengiamybė – dėl retos akių ligos ji po truputį praranda regėjimą. Jeigu vieniša mama nespės sutaupyti pakankamai pinigų operacijai, jos sūnelį ištiks toks pats likimas. Selma nepasiduoda. Kai reikalai tampa nepakeliamai sunkūs, moteris prisimena didžiausią savo aistrą – muziką. Ji matė visus klasikinius Holivudo miuziklus, ji gali pakartoti kiekvieną gražiausią eilutę, ji gali sušokti kiekvieną nuostabiausią šokį… Populiaraus miuziklo fragmentas, daina bei šokis pakyla iš savo išgrynintos erdvės ir nusileidžia moters išmonėje. Melodija, tonas, garsas ar instrumentas dabar įgauna tikro gyvenimo atspalvį. Muzikos garsai – gyvenimo triukšme. Auksas – kasdienybės purve. Selma aistringai džiaugiasi kiekviena savo kasdienybės smulkmena. Mažais ir simpatingais dalykais, kurių kiti net nepastebi. Ji tiesiog įsimylėjusi gyvenimą!
Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
Pasaulis apstulbsta, kai Vilis Vonka, ilgus metus gyvenantis atsiskyrėlis savo fabrike, paskelbia, kad penkiems laimingiesiems bus surengta ekskursija po fabriką, atskleistos visos jo nuostabių saldainių paslaptys, o vienas iš jų laimės visam gyvenimui šokoladą. Niekas taip nenori šio prizo kaip jaunasis Čarlis, bet kadangi jo šeima yra tokia neturtinga, kad nusipirkti net vieną plytelę šokolado yra malonumas, nusipirkti pakankamai plytelių, kad rastų vieną iš penkių auksinių bilietų, yra labai mažai tikėtina. Tačiau filmų šalyje gali nutikti stebuklų. Čarliui kartu su keturiais kitais šiek tiek išdykusiais vaikais pasitaiko gyvenimo šansas ir ekskursija po fabriką. Pakeliui kiekvieną iš išdykusių vaikų ištinka lengvos nelaimės, bet ar Čarliui pavyks nugalėti šansus ir laimėti auksinį bilietą?