„Paryžius, Teksasas“ – tai nestandartinis kelio filmas, pasakojantis apie Travisą, vyrą, pasiklydusį savo asmeniniame pragare. Jau ketverius metus mirusiu laikomas Travisas vėl pasirodo Amerikos dykumose prie Meksikos sienos. Netrukus jo atvažiuoja pasiimti brolis Voltas, kuris visus tuos metus augino dabar jau septynmetį jo sūnų Hanterį. Vaikas iš naujo susipažįsta su savo tėvu, o Travisas iš naujo atranda savo atminties kloduose pasiklydusį sūnų. Galų gale jie nusprendžia į šeimą susigrąžinti mamą.
Vienos geriausių visų laikų kino komedijos veiksmas nukelia į 1929m. Šv. Valentino dieną, kai Čikagoje įvyko gangsterių žudynės, jų liudininkais tapo du muzikantai. Kad pasislėptų nuo liudininkus persekiojančios mafijos, muzikantai apsimeta moterimis ir pradeda dirbti moterų džiazo orkestre. Čia jie sutinką žavingą dainininkę, kuri svajoja ištekėti už milijonieriaus...
Veiksmas vyksta postapokaliptinėje ateityje, kai žmonija dėl Trečiojo pasaulinio karo padarinių buvo priversta pasislėpti po žeme ir jai gresia išnykimas dėl išteklių trūkumo. Atliekami keli eksperimentai, kurių metu kalinys tampa kelionės laiku objektu, tikintis, kad pavyks ištaisyti dabartinę žmonijos padėtį.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.
La Manča – tipiškas Ispanijos kaimelis. Tokiuose kaimeliuose didžiąją gyventojų dalį sudaro moterys. Jos senatvės sulaukia vienišos, nes vyrai tokiose gyvenvietėse miršta jauni. Aistringoms moterims belieka pasitenkinti trumpomis laimės ir meilės akimirkomis jaunystėje, o sulaukus auksinio amžiaus – guostis prisiminimais.
1950-tieji metai, baržoje, kursuojančioje tarp Glazgo ir Edinburgo, prieglobstį randa jaunas rašytojas Džo Teiloras. Jis keliauja drauge su anglis plukdančia šeima – Ela, jos vyru ir mažuoju sūneliu Džimiu. Vieną rūškaną rytą uosto vandenyse vyrai pastebi plūduriuojantį kūną – dar kelios akimirkos ir iš gelmės glėbio ištraukiamas jaunos merginos lavonas. Vien apatiniais vilkinti skenduolė visoje apylinkėje sukelia daugybę kalbų ir spėlionių. Policija neabejoja, kad ji – nusikaltimo auka. Ši istorija atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Niekas nė neįtaria, kad paslaptingasis Džo Teiloras pažinojo mirusią merginą. Tai buvusi jo meilužė Katrina Demli, su kuria vyriškis susipažino paplūdimyje ir užmezgė keletą mėnesių trukusį romaną.