1943 metai. Anglų karo belaisviai patenka į japonų stovyklą Birmos džiunglėse. Anglų belaisviams vadovauja pulkininkas Nikolsonas, kuris laikosi nuomonės, kad, jei jis ir jo kariai Singapūre pasidavė į nelaisvę karo vadovybės nurodymu, tai jis ir nelaisvėje lieka karo tarnyboje. Japonų stovyklos vadas pulkininkas Saito turi įsakymą pastatyti tiltą per Kvai upę. Tilto statyba vyksta labai lėtai. Saito visaip bando priversti anglų karininkus dirbti. Galų gale Saito nusileidžia ir sutinka, kad belaisviams vadovautų anglų karininkai. Nikolsonas su kitais karininkais pažada baigti statyboje sabotažus ir laiku pastatyti gerą tiltą. Jis nori, kad jo žmonės tikrai parodytų, ką gali. Karas ne amžinas. Pasibaigus karui visi galės didžiuotis, kad anglų belaisviai pastatė tokį nuostabų tiltą. Tuo tarpu JAV karo vadai organizuoja statomo tilto sprogdinimo operaciją. Diversantų užduotis: susprogdinti tilto atidarymo iškilmių proga pravažiuojantį traukinį...
Mažoji Čijo ramiai augo neturtingame žvejų kaimelyje, kol nelemtą dieną jos šeimos neištiko nelaimė – mirė Čijo motina. Našliui tėvui teko nepavydėtina dalia auginti dvi dukras. Nebegalėdamas mergaičių išmaitinti tėvas parduoda jas į Kiotą. Čia prasideda seserų vargai. Palydėtos į didmiestį įtakingo Pirmininko vyresnioji Čijo sesuo patenka tiesiai į žemiausio rango viešnamį, o vos devynerių sulaukusiai Čijo pasiseka – ji atsiduria vienuose garsiausių geišų namų ir patenka į šeimininkės – Motinėlės globą. Mergaitė tampa tarnaite, dirbančia tik už maistą ir stogą virš galvos, kol vyresnioji nenuspręs, kad ji tinkama tapti geiša.
Karo fotografas Judžinas Smitas grįžta į Japoniją, kur įamžina apnuodijimo gyvsidabriu katastrofinius padarinius pakrantės bendruomenėse.