Filmo pasakojimas dėliojamas iš pagrindinio herojaus Aleksejaus, kurio prototipas yra pats Andrejus Tarkovskis, prisiminimų ir sapnų, į kuriuos sugrįžta jo motina, kaimo pievos, vaikystės namas, taip pat žmona Natalija ir sūnus Ignatas. Filmas apima tris laiko atkarpas – prieškarį, karą ir pokarį. Tačiau esminis įvykis, palikęs Aleksejaus gyvenime įspaudą – tėvų skyrybos. Filme herojaus nematome, tik girdime. Tačiau tai, kas matoma, yra jo atspindys.
Dvylikametis Karlosas, kurio tėvai žuvo per vis dar tebesitęsiantį Ispanijos pilietinį karą, tėvo draugų atvežamas ir paliekamas našlaičių berniukų pensione, kuriam vadovauja elegantiška, tačiau likimo sužalota direktorė Karmen, padedama išmintingo daktaro Kasareso, ūmaus būdo ūkvedžio Chacinto ir jaunos mokytojos Končitos. Virš pensiono nuolat lyg koks Damoklo kardas kybo grėsmė – vidury kiemo stūkso nesprogusi bomba ir niekas nežino, kada ji pagaliau prabus. Tačiau bomba – ne vienintelis šiurpą keliantis dalykas šiame pensione – vos tik atvykęs Karlosas tariasi pamatęs keistą vaiką – lyg panašaus amžiaus berniuko vaiduoklį. Netrukus iš kitų pensiono įnamių – Chaimės, Apuoko, Marčelo ir kitų – jis sužino, kad jo regimas vaiduoklis yra Santis – berniukas, dingęs tą pačią dieną, kai į pensiono kiemą nukrito ta nesprogusi bomba.
Londonas, paryžius, Madridas...30- aisiais metais Europa jiems galėjo suteikti bet kokius malonumus. Laisva meilė, bohema, lengvi pinigai. Anglė Gilda, airis Gajus ir ispanė Mija turėjo ne tik butą Paryžiaus centre, bet ir meilę, kuria dalinosi visi trys. Bet ore jau tvyrojo nuojauta apie artėjantį karą, kuris išskirtų juos visiems laikams...