Žaislus mylėjęs ir saugojęs berniukas Endis užaugo, baigė mokyklą ir rengiasi išvykti į koledžą. Jo vaikystę nuspalvinę žaislai dedami į dėžes ir ruošiami kelionei į vieną pusę – palėpę. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, šiuos planus sujaukia nelemtas atsitiktinumas. Užuot atsidūrę palėpėje, kaubojus-medinukas Vudis ir superherojus-astronautas Bazas bei visa Endžio šutvė netyčia patenka prie šiukšlių konteinerio. Nuo liūdno likimo juos išgelbsti šiukšlininkas, nusprendęs, kad užuot keliavę į šiukšlyną, žaislai gali suteikti džiaugsmo vaikų darželio auklėtiniams. Žaislams ši mintis visai patiktų, tačiau tie auklėtiniai pasirodo besantys pašėlę ir nevaldomi peštukai. Žodžiu, tikras pragaras kiekvienam save gerbiančiam žaislui. Vudis visomis išgalėmis stengiasi surasti draugams naujus jaukius namus ar bent jau išgelbėti nuo liūdnos perspektyvos būti nepataisomai sugadintiems.
Brantlis Fosteris, ką tik koledžą Kanzase baigęs vaikinukas, visada svajojo tapti finansininku Niujorke. Tad palikęs gimtąjį kraštą atvyksta užkariauti šiuolaikinio didmiesčio. Tačiau netrukus paaiškėja, kad karjerą padaryti čia ne taip jau paprasta. Kompanija, kurioje planavo dirbti, jam darbo vietos nesuteikia, tad tenka imtis paieškų. Jis kreipiasi į tolimą giminaitį Hovardą Preskotą ir tas pasiūlo jam pašto skyriaus kurjerio vietą savo turtingoje įmonėje. Ten Brantlis įsimyli vieną iš vadovių. Norėdamas patraukti jos dėmesį apsimeta vadovu, dėl biurokratinių nesusipratimų užima jo kabinetą ir ima gyventi dvigubą gyvenimą, vis keisdamas vardus ir drabužius. Absurdiška apgavystė padeda vaikinui kopti karjeros laiptais...
Džošas su Tifani nuo pat ankstyvos vaikystės buvo draugai. Jie žaidė smėliadėžėje, mėtė kamuolį, pūtė muilo burbulus, kol po kelerių metų pajuto viens kitam meilę. Deja, nesusipratimas priverčia Džošą pulti į gražios blondinės glėbį ir į jos lovą. Viskas užfiksuojama vaizdajuostėje ir pasiunčiama jo mielajai Tifani. Išgelbėti draugystę įmanoma tik vienaip – reikia lėkti iš Niujorko į Teksaso valstijoje esantį Ostino miestelį ir čiupti labai pikantišką siuntinuką, kol nepateko į Tifani rankas. Prasideda nutrūktgalviška kelionė...
Koledžo studentai mėgsta pasakoti legendą apie profesorių, kuris nužudė šešis studentus, o vėliau nusižudė pats. Ji prisimenama kiekvienais metais, kruvinos egzekucijos dieną... Netrukus mirtys ima kartotis. Žudikas gali būti ne tik, bet kuris dėstytojas, bet ir bet kuris studentas, prisidengęs mistine istorija. Tačiau studentė Natali turi savo versiją, kuria niekas netiki. Ji mano, kad žmogžudystės tiesiogiai susijusios su siaubo istorijomis, savotiška juodojo folkloro rūšimi. Šiurpą keliančias fantazijas, keliaujančias iš lūpų į lūpas mėgsta ir vaikai, ir suaugę. Kiekviena karta turi savo istorijų rinkinį, susijusį su tam tikra vietove ir laikmečiu. Tad nieko nuostabaus, kad universitete taip pat paplitusios kai kurios siaubo legendos, perduodamos iš lūpų į lūpas. Natali neabejoja, kad kruvinos žmogžudystės – tai siaubo folkloro pasakojimų realizacija.