Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.

Senovės Graikijoje dviejų legendinių mylimųjų – Pario, Trojos princo, ir Elenos, Spartos karalienės, - aistra įplieskia karą, kuris sužlugdė civilizaciją. Kai Paris pagrobia Eleną iš jos vyro karaliaus Menelajo, kyla milžiniškas konfliktas. Konfliktas su Menelajumi reiškia konfliktą su Agamemnonu, galingu Mikėnų valdovu, kuris netrukus ima vienyti graikų karius žygiui į Troją tam, kad sugrąžintų Heleną ir apgintų suterštą brolio garbę. Nors iš tiesų tai tėra gudri priedanga Agamemnono asmeniniams tikslams pasiekti: nugalėjęs Troją, jis taptų vieninteliu didžiosios imperijos karaliumi. Milžiniška siena apsupta Troja, valdoma Karaliaus Priamo ir ginama princo Hektoro, buvo vienintelė likusi citadelė, kurios negalėjo pralaužti dar nei viena armija. Miestiečiai tikėjosi, kad ir šį kartą jie sugebės apginti miestą.