„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Federico Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu „amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Fellini pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį. Režisieriaus alter ego tampa žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.

Pasakojimas apie žmogų, gimusį senuku ir kasmet jaunėjančiu. Filme seksime jo gyvenimo istoriją, prasidėjusią Naujajame Orleane I-ojo Pasaulinio karo pabaigoje 1918-aisiais ir atlydėsime iki XXI-ojo amžiaus. Seksime istoriją, kuri bus ir keista, ir neįprasta, ir jaudinanti - per visą gyvenimą, kuris tikrai neprimena nei vieno iš mūsų gyvenimo. Gal viskas nebūtų taip sudėtinga, jei būdamas 50-ies Bendžaminas Batonas nebūtų sutikęs ir pamilęs žavios 30-metės. Du žmonės susieja savo gyvenimus, bet jų laimingai pabaigai nėra jokios galimybės.

Filmo kūrėjus įkvėpė 1936 m. Japoniją sukrėtęs nusikaltimas. Du įsimylėjeliai – prostitutė ir autsaideris pasineria į savo sukurtą erotinių fantazijų pasaulį. Jų meilės apoteozė – mirtinas susiliejimas. Prostitutė buvo sulaikyta praėjus keturioms dienoms po meilužio nužudymo. Ji vis dar buvo apgirtusi nuo laimės. Filmas tiksliai ir negailėdamas žiūrovų atkurią įsimylėjėlių ritualus ir slogią 4-ojo dešimtmečio militaristinės Japonijos atmosferą.

Anglų aristokratė Sara Ešli atvyksta į Australiją, kur jos laukia didžiulis paveldėtos žemės su galvijų bandomis plotas. Paaiškėjus, kad stambūs galvijų augintojai prieš moterį surezgė sąmokslą, ketindami atimti žemę, atvykėlė pradeda ieškoti pagalbos ir netikėtai susipažįsta su Droveriu. Kartu jie leidžiasi į ilgą kelionę per šalį...

Tomas Volfas atvyksta į Niujorko „Scribner‘s“ leidyklą paprašyti garsaus ir ne mažiau talentingo redaktoriaus Makso Perkinso išleisti jo knygą. M. Perkinsą visa Amerika jau žino kaip užsispyrusį, darbštų naujų talentų atradėją – jo dėka tapo žinomi Ernesto Hemingvėjaus, Frensio Skoto Ficdžeraldo kūriniai. Vitališki, poetiški Volfo tekstai lyg lavina liejasi iš rašytojo galvos, todėl sutrumpinti virš penkių tūkstančių puslapių knygą yra genialaus redaktoriaus verta užduotis. Puritoniško, kuklaus Perkinso ir atviro, išraiškingo, plepaus vunderkindo Volfo profesinis duetas transformuojasi į priešingų temperamentų kolaboraciją ir neišskiriamą „tėvo ir sūnaus“ draugystę. Tai nustumia į antrą planą jų gyvenimo moteris – Makso žmoną Luizą (akt. Laura Linney), penkias dukras, Tomo širdies draugę ir mecenatę Aliną Bernštain (akt. Nicole Kidman). Misis Bernštain – moteris, dėl Volfo paaukojusi šeimą, jaučia prarandantį meilę...