„Milerio sankryža“ kaip bebūtų, yra ne tik vienas iš iškiliausių gangsterinio filmo pavyzdžių, nagrinėjančių sausojo įstatymo problemą nusikalstamame pasaulyje, bet ir vienas iš svarbiausių brolių Coenų darbų, kuris savo preciziškai atgamintu praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio laikotarpiu lenkia kitus jų žinomus, ir netgi labai aukštai vertinamus kino projektus, gavusius kultinį statusą.

Filmo veiksmas nukelia į populiariausią „Riaumojančių dešimtmečių“ muzikinį Harlemo klubą, dėl kurio prohibicijos laikais susikauna dvi mafijos gaujos. Į šį karą įpainiotas ir įsimylėjęs saksofonistas. Kartu tai ir nostalgiška, linksma ir sentimentali parafrazė 4-ojo dešimtmečio JAV kinematografo ir gyvenimo tema.

Po pirmų dviejų šios serijos filmų „El Mariachi“ ir „Desperado“, mitinio gitaros herojaus El Mariachi istorija toliau pasakojama trečiame Roberto Rodriguezo filme. Persekiojamas prisiminimų apie gilų pėdsaką jame palikusią tragediją, El Mariachi gyvena atsiskyrėlio gyvenimą. Iš slaptavietės jį ištraukia korumpuotas CŽV agentas Sendsas, kuris paprašo atsiskyrusio didvyrio, kad šis padėtų sugriauti nusikaltėlių kartelio vadeivos Bariljo sukurptą planą pasikėsinti į Meksikos prezidento gyvybę. El Mariachi grįžta kartu su su dviem savo patikimais bičiuliais Lorencu ir Fideo, o žiūrovai su jais patirs galybę naujų jaudinančių nuotykių.

XIX amžius, dešimt metų nuo pirmosios dalies įvykių. Zoro - arba tiesiog Alechandro - gyvena ramų gyvenimą su žmona Elena ir augina judviejų sūnų. Tačiau atsiranda misija, verta prikelti iš pelenų Zoro: slapta organizacija nenori, kad Kalifornijos valstija taptų Amerikos dalimi. Zoro imasi veiklos, tačiau dėmesio stoka nervina Eleną. Netrukus herojus bus išmestas iš namų, o dėl prarastos mylimosios meilės teks pakovoti su vaikystės laikų draugu.