Nelemtas susitikimas su apsimetėliais policininkais ilgam laikui išskiria tris vaikystės draugus Džimą, Šoną ir Deivą. Daugiau niekuomet negrįš tie gražūs laikai, kai berniukai bėgiojo kieme paskui kamuolį ir savo vardus įamžindavo ant asfalto. Jie užaugo atskirai, beveik nebendravo tarpusavyje ir pasirinko skirtingus gyvenimo kelius. Nenorėdami prisiminti to, kas nutiko tą nelemtą dieną, buvę draugai stengiasi vengti vienas kito. Tačiau juos netikėtai suvienyja žiaurus nusikaltimas. Kažkas sumušė ir nužudė 19-metę Džimio dukterį Keitę, o jos kūną paslėpė miške. Nusikaltėlio duonos ragavęs ir kalėjimuose ne vieną kartą sedėjęs Džimis trokšta kuo greičiau surasti žudiką ir surengti jam savo teismą. Tokiais buvusio draugo keršto planais nėra labai patenkintas policijos detektyvas Šonas, kuriam patikėta ištirti šią nenuspėjamą bylą. Pagrindiniu įtariamuoju joje tampa Deivas, kuris tą pačią nužudymo naktį sugrįžo namo su kruvinomis žaizdomis...
Finis Bleikas yra drovus, bet sumanus 13-metis berniukas, kurį pagrobia sadistinis žudikas ir įkalina garsui nepralaidžiame rūsyje, kur rėkti kviečiantis pagalbos yra beprasmiška. Kambaryje yra tik sieninis juodas telefonas, tačiau sugedęs dar paties pagrobėjo vaikystėje. Laikraščiai šį maniaką vadina tiesiog Grobiku. O kai kurie miestelio vaikai net tiki legenda, kad Grobikas girdi ir grobia vaikus, kurie ištaria jo vardą. Po pagrobimo, Finio geriausia draugė Siuzė, trokštanti padėti policijai surasti Finį, pradeda sapnuoti dar niekur neviešintas pagrobimo detales apie vyrą su juodais balionais, tačiau net pati nežino, ar šie sapnai yra tikri. Bet rūsyje staiga ima ir suskamba neveikiantis telefonas ir Finis išgirsta balsą tikinantį, kad berniukas iš čia ištrūks. Pasirodo, kad kaskart pakėlus juodo telefono ragelį kiekvienas išgirstas balsas yra ankstesnė Grobiko auka ir jos yra pasiryžusios užtikrinti, kad tai, kas nutiko joms, nenutiktų Finiui.
La Manča – tipiškas Ispanijos kaimelis. Tokiuose kaimeliuose didžiąją gyventojų dalį sudaro moterys. Jos senatvės sulaukia vienišos, nes vyrai tokiose gyvenvietėse miršta jauni. Aistringoms moterims belieka pasitenkinti trumpomis laimės ir meilės akimirkomis jaunystėje, o sulaukus auksinio amžiaus – guostis prisiminimais.
Dešimtmetis našlaitėlis Oliveris prieglaudoje nebeapsikentęs bado, skurdo ir nuoskaudų, nusprendžia pabėgti. Mielas, visų paliktas berniukas iš mažo kaimelio tikisi kitokio gyvenimo ir vieną dieną pabėga į Londoną. Bet didelio miesto kreivose gatvelėse atvykėlio laukia dar daugiau pavojų nei jis paliko užnugaryje.