Tradicijų puoselėjimas, begalinis konservatizmas, neblėstantis išdidumas, skrupulingumas, garbės ir orumo jausmas, intelektualūs ginčai dėl politinių sprendimų, neįtikėtinas sugebėjimas kalbėtis nereikšmingomis temomis bei vien tai užuominos į jausmus…Amerikiečių režisieriui Jamesui Ivory puikiai pavyko perteikti britų kultūros subtilybėmis persmeigtą japonų kilmės rašytojo Kazuo Ishiguro romano „Dienos pėdsakais“ atmosferą. Anthony Hopkinso herojus – vyriausiasis tarnas kasdien serviruojantis stalą bei poliruojantis sidabrą. Ponas Stivensas paskyrė tarnystei visą savo gyvenimą, palikdamas žiūrovui teisę nuspręsti, kas tai buvo: jo pašaukimas ar baimė pačiam priimti sprendimus?
Dvylikametis Karlosas, kurio tėvai žuvo per vis dar tebesitęsiantį Ispanijos pilietinį karą, tėvo draugų atvežamas ir paliekamas našlaičių berniukų pensione, kuriam vadovauja elegantiška, tačiau likimo sužalota direktorė Karmen, padedama išmintingo daktaro Kasareso, ūmaus būdo ūkvedžio Chacinto ir jaunos mokytojos Končitos. Virš pensiono nuolat lyg koks Damoklo kardas kybo grėsmė – vidury kiemo stūkso nesprogusi bomba ir niekas nežino, kada ji pagaliau prabus. Tačiau bomba – ne vienintelis šiurpą keliantis dalykas šiame pensione – vos tik atvykęs Karlosas tariasi pamatęs keistą vaiką – lyg panašaus amžiaus berniuko vaiduoklį. Netrukus iš kitų pensiono įnamių – Chaimės, Apuoko, Marčelo ir kitų – jis sužino, kad jo regimas vaiduoklis yra Santis – berniukas, dingęs tą pačią dieną, kai į pensiono kiemą nukrito ta nesprogusi bomba.
Džonis Polardas garsėjo nuostabiomis, deja, išgalvotomis istorijomis ir tuo, kad jam visai nesisekdavo žirgų lenktynėse. Visi žinojo, kad jis per sunkus ir per didelis būti žokėjumi. Tačiau Džonis neišmanė, kuo daugiau verstis ir kaip kitaip pelnytis duoną. Vieną gražią dieną jis sutiko milijonierių Čarlį Hovardą... Šis nusipirko juokingą žirgą – kresną kuiną, niekad nelaimėjusį nė vienerių lenktynių. Įsivaizduokite, kaip iš jo šaipėsi kitų žirgų savininkai ir lenktynių mėgėjai, kai pamatė keistąją porelę – peraugusį žokėjų Džonį ir nevikriai stripinėjantį arkliuką Džiuvėsėlį. Tačiau šaipytis ir juoktis buvo per anksti. "Arklių užkalbėtoju” pramintas garsusis žirgų treneris Tomas Smitas ėmėsi rengti Džiuvėsėlį lenktynėms.
Tikrai faktais paremtas filmas apie vokiečių verslininką, kuris per 1937-38 metų Nanjingo žūdynes išgelbėjo daugiau kaip 200 000 kinų.
Kompiuterių genijus Hannonas Fulleris sukūrė virtualios realybės simuliaciją, kurios pagalba bet kuriuo metu galima atsidurti 1937-ųjų Los Andžele. Viskas - žmonės, automobiliai, pasilinksminimai prabangiuose viešbučiuose - yra visiškai netikri, o sukurti kompiuterinėje laboratorijoje 13-tame aukšte. Sudėtinga technologija leidžia žmogui nukeliauti į 1937-uosius, įsikūnyti į kitą asmenį ir jame "patalpinti" savo mintis. Eilinį kartą patenkinęs savo aistras, Fulleris išsiaiškina kažką paslaptingo ir paprašo viešbučio tarnautojo Ashtono perduoti voką su svarbia informacija jaunesniajam kolegai Douglasui Hallui. Tačiau Ashtonas nusprendžia viską išsiaiškinti pats...
1932 m. apniukusi lapkričio diena. Į sero Viljamo Mak Kordalo dvarą Gosford Parke susirenka grietinėlė. Svečiai pasirengę mėgautis prabanga, puikiais valgiais bei kitiems malonumams. Tačiau svečius išgąsdina nusikaltimas: šeimininkas randamas nebegyvas. Kaip juokavo britų kritikai, juostoje nusifilmavo visi aktoriai, kada nors gavę D.Britanijos pasą. Ir iš tiesų – pagrindinių aktorių čia per dešimtį. Visi jie susirenka į senovišką anglišką užmiesčio vilą pašaudyti fazanų. Ponai ir jų tarnai. Čia ir yra didysis filmo pasiekimas – išmoningai perteikti aukštuomenės ir patarnautojų santykiai, pirmas ir antras gyvenimo aukštai. Centrinė figūra – Williamas McCordle (Michaelis Gambonas), namo savininkas ir šiaip pasiturintis žmogus, kurio turtai rūpi visiems, išskyrus jį. Klausimas, kurį iškelia Altmanas – kiek toli gali nueiti kiekvienas jų. Atsakymas – trečiojoje epo valandoje.
Filmo kūrėjus įkvėpė 1936 m. Japoniją sukrėtęs nusikaltimas. Du įsimylėjeliai – prostitutė ir autsaideris pasineria į savo sukurtą erotinių fantazijų pasaulį. Jų meilės apoteozė – mirtinas susiliejimas. Prostitutė buvo sulaikyta praėjus keturioms dienoms po meilužio nužudymo. Ji vis dar buvo apgirtusi nuo laimės. Filmas tiksliai ir negailėdamas žiūrovų atkurią įsimylėjėlių ritualus ir slogią 4-ojo dešimtmečio militaristinės Japonijos atmosferą.
Filmo veiksmas nukelia į populiariausią „Riaumojančių dešimtmečių“ muzikinį Harlemo klubą, dėl kurio prohibicijos laikais susikauna dvi mafijos gaujos. Į šį karą įpainiotas ir įsimylėjęs saksofonistas. Kartu tai ir nostalgiška, linksma ir sentimentali parafrazė 4-ojo dešimtmečio JAV kinematografo ir gyvenimo tema.