Kino gamyba yra nelengvas užsiėmimas. Pavyzdžiui, kuriant dokumentinį filmą apie vampyrus tikrai naudinga, kad veikėjai pažadėtų negerti kraujo iš jūsų kaklo. Dėl viso pikto svarbu nepamiršti skiltelės česnako ir kryžiaus ant kaklo. Viago (379 m.), Diakonas (183 m.) ir Vladislavas (862 m.) pažįstami jau daug metų. Jie tyliai ir ramiai gyvena nuomojamame name, bet seniai nemoka jokių mokesčių. Rūsyje vegetuoja pikčiausias ir vyriausias Piteris (net 8000 metų nešvenčia gimtadienių), kuris yra lyg iš akies trauktas Nosferatu. Kaip ir visiems padoriems vampyrams, bičiuliams būtinas šviežias kraujas. Jie šiek tiek nerimauja, kad jų niekas nekviečia į naktinius klubus. Galbūt adaptuotis visuomenėje padės ir maisto tiekimą užtikrins naujas geriausias draugas Stiu, kurio kraujo šiek tiek nori visi, bet draugiškai nutarė palikti jį žmogumi.

Šono gyvenimas šiuo metu nėra pats nuostabiausias. Jo mergina, pavargusi nuo kasdieninių pasimatymų vietiniame bare, jį palieka. Šono laikini pavaldiniai jo nelaiko rimtu vadovu, o kambariokai ketina vienas kitam perkąsti gerklę. Negana to – Londonas yra užtvindytas begalės zombių ir Šonui tenka ne tik pačiam gelbėtis, o dar ir išgelbėti nuo zombių savo kambariokus, tėvus ir buvusią merginą.

Filmas – humoro ir siaubo mišinys. Piktųjų jėgų valia šiuolaikinis sėkmės karys atsiduria viduramžiuose. Jis turi nugalėti blogąsias jėgas ir grįžti namo.

Pagrindiniai juostos herojai – ne laiku ir ne vietoje apsilankę jaunuoliai. Taip, beveik visose siaubo juostose herojai sugeba netinkamai pasirinkti laiką ir vietą. Šį kartą nelaimėliams atiteko gan nestandartiniai priešai – nacių zombiai.