Naktinio Hamburgo gatvėmis visu greičiu lekia mašina. Tiesiai į sieną. 40-metis turkas Cahitas, pasišlykštėjimą savo gyvenimu malšinantis alkoholiu, taip nusprendė baigti gyvenimą. Tačiau nepasisekė: jis liko gyvas ir suknežintas. Cahitas patenka į kliniką, ir susipažįsta su jauna turke Sibele. Norėdama išvengti konservatyvių tėvų primestų vedybų, Sibele įkalba Cahitą fiktyviai santuokai. Dabar ji gavo taip trokštamą laisvę ir galimybę džiaugtis gyvenimu. Dramatiška dviejų žmonių santykių istorija, kurioje susipina tragizmas, komiški ir melodramatiški momentai, tradicijų ir šiuolaikinio gyvenimo, Rytų ir Vakarų konfliktai. Šis jauno turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmas tapo atgimstančio Vokietijos kino ženklu, pelniusiu pagrindinį Berlyno festivalio prizą „Aukso lokį” ir kino publikos simpatijas daugelyje šalių.
Pakistane gimęs komikas Kumailas Nanjianis ir absolventė Emilė Gardner įsimyli vienas kitą, bet susiduria su kultūrų skirtumu. Kai Emilė suserga paslaptinga liga, Kumailas yra priverstas stoti į akistatą su savo įnirtingais tėvais, savo šeimos lūkesčiais ir tikrais jausmais.
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.