Elfų mokykloje tarp mažiukų, “normalių” elfukų, tokių kaip vaikai sutinka sapnuose ir realybėje, kėdėje pūpso milžiniškas žaliakelnis aukšta kepure. Kas jis toks? Kaip čia atsidūrė? Juk tokių elfų nebūna! O istorija čia paprasta: prieš daug metų mažylis įsiropštė į Kalėdų Senelio dovanų maišą. Senelis grįžo į gimtuosius namus, priklydėlį įsivaikino elfų šeimynėlė, pavadino jį švelniu Bičiulio vardu ir augino kaip savo vaikelį. Tačiau, kai mažiukas išaugo į normalaus ūgio žmogėną, atsirado galybė problemų. Tiesiog jis niekur nebetilpo! Miniatiūriniai elfų namai jam tapo per ankšti, jis kliūdavo visur, kur tik pasisukdavo, pridarydavo galybę nemalonumų visai pasakiškai bendruomenei. Tada Bičiulį užauginęs elfas patarė netikram sūnui keliauti pas žmones, rasti biologinius tėvus ir bandyti prisitaikyti Niujorke.
Daktaras Luisas atvyksta į mažą miestelį, jis dirba gydytoju. Naujasis šeimos namas stovi tankaus ir didingo miško pakraštyje. Miške yra mažos ir niūrios kapinaitės, kur vietiniai gyventojai laidoja naminius gyvulėlius. Nelaimė ir Luiso šeimoje. Visų numylėtinis katinas Čiorčas papuola po automobilio ratais. Šeima šokiruota ir daktaras Luisas ryžtasi netikėtam žingsniui. Jis palaidoja katiną labai senose apleistose indėnų kapinėse, kurios pagal legendą turi paslaptingų galių prikelti mirusiuosius. Ir štai vieną naktį žuvęs katinas grįžta.
Įsiutusi, kad miręs tėvas paliko jai ne savo milijonus, o aptriušusį nameliūkštį, panelė Kritenden jau ketina savo turtą padegti, bet netikėtai randa žemėlapį, nurodantį, kur paslėpti lobiai... Laiminga paveldėtoja puola ieškoti brangenybių, tačiau name ją pasitinka… vaiduokliai. Nepabūgusi nežemiškų būtybių, ryžtinga mergina pasisamdo egzorcizmo žinovą ir kartu su juo apsigyvena name. Ir atsitik tu man šitaip, kad kaip tik ši porelė turi padėti vaiduokliams pagaliau patekti anapus…