Garfildas visiškai patenkintas savo gyvenimu: jaukiuose namuose kompaniją jam palaiko šunelis Odis ir žmogus Džonas, o nuotaiką, kai reikia, visuomet pakelia ką tik iškepta lazanijos porcija. Save gerbiančiam naminiam katinui daugiau nieko ir nereikia. Kol netikėtos aplinkybės nubloškia Garfildą į lauką (!) ir dar toli nuo namų (!!!). Lyg to būtų maža, netikėtai sutiktas storžievis ir truputį gąsdinantis laukinis katinas Vikas paaiškėja besantis tikrasis Garfildo tėtis! Gerai bent, kad visame šitam siaube Garfildas atsidūrė ne vienas, o su Odžiu. Vadovaujami patyrusio laukinio katino, abu bičiuliai leidžiasi į didžiausią gyvenimo nuotykį, siekdami sugrįžti į jaukiuosius savo namus, kur jų laukia vis labiau nerimaujantis Džonas ir, žinoma, kvapni ir karšta lazanija.

Scenarijus parašytas pagal Tiziano Sclavi novelę. Frančesko Delamortė (Rupert Everett) prižiūri mažo Italijos miestelio Bufaloros kapines. Jose palaidoti numirėliai po kelių dienų keliasi iš kapo ir puldinėja žmones, konkrečiau visų pirma traukia pas kapinių prižiūrėtoją. Nors dėl zombių temos filmas beveik visur pristatomas kaip siaubo, realiai jokios siaubo atmosferos nelieka jau pirmomis minutėmis, kai Frančesko prisikėlusius numirėlius šaudo tuo pačiu prisideginėdamas cigaretę su begalinio nuobodulio išraiška veide. Akivaizdu, kad jam čia rutina