Didysis režisierius Federico Fellini labai užsiėmęs: jis ruošiasi ekranizuoti Frantzo Kafkos „Ameriką“. Meistrui ramybės neduoda ir japonų žurnalistai, kuriems režisierius aprodo studiją, atsako į jų klausimus, pasakoja apie kūrybinio kelio pradžią. Kai režisierius nesislėpdamas ima statyti filmus apie save, galima tai vertinti dvejopai – arba kaip didybės maniją, arba kaip metafizinį eksperimentą. O gal kaip abu?

1967-ųjų Paryžiuje svarbiausias savo kartos prancūzų kino režisierius Jeanas Lucas Godard’as filmuoja vieną garsiausių savo filmų „Kinė“ („La chinoise“). Jame vaidina jo dvidešimčia metų jaunesnė mylimoji Anne Wiazemsky. Jeanas Lucas ir Anne traukia vienas kitą it magnetai, laimingi ir įsimylėję jiedu susituokia. Tačiau jaunimo reakcijos po filmo pasirodymo pastūmėja Jeaną Lucą į sudėtingą savianalizės būseną. 1968-ųjų gegužės įvykiai tai tik dar labiau pakursto, ir menininką ištinka kūrybinė krizė. Giliai įsišakniję konfliktai ir nesusipratimai jį pakeis negrįžtamai. Tačiau revoliucingas, novatoriškas, destruktyvus, genialus Godard’as laikysis savo principų iš paskutiniųjų.

Filmas žiūrovus nukelia į saulėtą Ispaniją. Į čia vykstantį San Sebastiano kino festivalį atvyksta amerikiečių sutuoktinių pora, stačia galva panyranti į laisvą ir romantišką renginio atmosferą. Jau netrukus šeimos idilė ima braškėti – žmona užmezga romaną su festivalyje sutiktu režisieriumi Filipu, o sutuoktinio jausmai ima liepsnoti žavingai ispanei.