Dvylikametis Karlosas, kurio tėvai žuvo per vis dar tebesitęsiantį Ispanijos pilietinį karą, tėvo draugų atvežamas ir paliekamas našlaičių berniukų pensione, kuriam vadovauja elegantiška, tačiau likimo sužalota direktorė Karmen, padedama išmintingo daktaro Kasareso, ūmaus būdo ūkvedžio Chacinto ir jaunos mokytojos Končitos. Virš pensiono nuolat lyg koks Damoklo kardas kybo grėsmė – vidury kiemo stūkso nesprogusi bomba ir niekas nežino, kada ji pagaliau prabus. Tačiau bomba – ne vienintelis šiurpą keliantis dalykas šiame pensione – vos tik atvykęs Karlosas tariasi pamatęs keistą vaiką – lyg panašaus amžiaus berniuko vaiduoklį. Netrukus iš kitų pensiono įnamių – Chaimės, Apuoko, Marčelo ir kitų – jis sužino, kad jo regimas vaiduoklis yra Santis – berniukas, dingęs tą pačią dieną, kai į pensiono kiemą nukrito ta nesprogusi bomba.

Originaliame, pirmajame filme „28 dienos po...“ Didžiosios Britanijos sostinėje siautėja galingas virusas. Jo plitimui pakanka menkiausio kraujo lašelio, o virusas pasireiškia žiauria neapykanta visiems, kas dar neinfekuoti. Per keturias savaites Londonas iš klestinčio miesto pavirsta išprotėjusių žmonių nusiaubta dykyne. Likę sveikieji apsisprendžia palikti namus ir mažomis grupelėmis pabėga iš viruso karalyste tapusios sostinės. Naujoje juostoje „28 savaitės po...“ vaizduojami įvykiai prasideda praėjus maždaug septyniems mėnesiams po pirmojo filmo istorijos. Jungtinės Valstijos paskelbia, jog nugalėjo virusą, o didžiulė Amerikos karių ir medikų grupė imasi užduoties sugrąžinti gyvenimą į Didžiosios Britanijos sostinę. Tikėdamiesi vėl gyventi normalų gyvenimą, į Londoną ima grįžti pabėgėliai. Tačiau niekas nežino, kad vieno iš sugrįžtančiųjų organizme tūno mutavęs virusas. Dar galingesnis, dar klastingesnis ir pragaištingesnis. Londono gatvėse užverda tikras pragaras...