Filmo siužetas sukasi apie Bobį, kuris kaip eilinis paauglys, svajojo tapti rašytoju, jį supo tėvai, broliai ir seserys. Nepajėgdamas išlaikyti paslapties, Bobis apie savo netradicinę orientaciją pasipasakoja vyresniam broliui. Paslaptis tampa žinoma visai konservatyviai šeimai. Meri – religinė fanatikė – nusprendžia išgydyti sūnų nuo „baisios ligos“, nusiunčia jį pas psichologą, skaito garsiai Bibliją, klausosi pamokslų per radiją, visame name iškabinėja lapelius su religinėmis „tiesomis“. Tuo metu Bobis išvyksta pas savo pusseserę į kitą miestą, kur sutinka savo pirmąją, bet nelaimingą meilę, o galvoje tebeskamba mamos žodžiai: „man nereikia sūnaus gėjaus“, „tai nuodėmė“...
Palermas, Sicilija, 1980 m. Mafijos narys Tommaso Bušetta nusprendžia su šeima persikelti į Braziliją, bėgdamas nuo nuolatinio karo tarp skirtingų nusikalstamos organizacijos klanų. Tačiau kai, išgyvenęs kelias nelaimes, jis priverstas grįžti į Italiją, priima drąsų sprendimą, kuris visiems laikams pakeis jo gyvenimą ir Cosa Nostra likimą.
1988-ųjų sausį žinomas Vokietijos prodiuseris Frankas Farianas (tuo metu beprotiškai populiarios grupės Boney M prodiuseris) į savo studiją Miunchene pasikvietė du vaikinus, trokštančius išgarsėti muzikos versle. Vietinis Robas Pilatusas ir paryžietis Fabrice‘as Morvanas gerai atrodė, puikiai šoko, bet jų balsai nebuvo ypatingi. Visgi prodiuserio tai nesustabdė. Aiškiai matydamas vaikinų potencialą, jis panaudojo schemą, kuri, kaip daug kas įtaria, buvo naudojama ir Boney M. atveju: vaikinai tiesiog žiopčiojo, o už juos dainavo profesionalūs atlikėjai. Naująją grupę pavadinęs „Milli Vanilli“, F. Farianas netrukus pasauliui pristatė pirmąjį vaikinų singlą – dainą „Girl You Know It‘s True“. Instinktai prodiuserio neapgavo: grupė žaibiškai išpopuliarėjo ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Vos po pusantrų metų „Milli Vanilli“ buvo apdovanoti prestižine „Grammy“ statulėle kaip geriausias metų debiutas.
Lenkija tarp dviejų tarpusavyje bekovojančių ugnių susitinka ant tilto. O po to viena kovojanti pusė sutaria su kita, kaip pasidalins paimtus į nelaisvę lenkų karininkus, šalies pasididžiavimą. Katynės miške 1940-aisiais buvo nužudytas ir Andrzejaus Wajdos tėvas Jakubas bei kai kurių kitų filmo kūrėjų artimieji. Bet nominuotas „Oscarui“ lenkų metro filmas kalba ne vien apie ilgai slėptas lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD. Tai drauge ir filmas apie vienos šeimos tragediją, keleto giminių giminės išgyventus košmarus, apie neatsakomą klausimą, ar reikėjo kovoti, ar susitaikyti ir saugoti naciją, – o drauge ir apie tai, kad Katynės tragedija nesibaigė nei tomis dienomis, nei tais metais.