1960 metais Naujojoje Zelandijoje, tikrame pasaulio užkampyje, Burtui Munro šauna į galvą beprotiškas sumanymas - išėjus į pensiją, perdirbti 1920 metų motociklą ir įgyvendinti savo svajonę - nuvykti į „Greičio savaitę“ Solt Leik Sityje, Jutoje. Su ilgus metus konstruotu motociklu, neturėdamas pinigų, be jokios palaikymo komandos ir nugalėdamas daugybę sunkumų, jis ne tik nuvyksta į Bonvilį, bet ir 1967 m. pasiekia naują pasaulio greičio rekordą. Ir ne vieną, o daugelį kartų.
XIX amžiaus vidurys. Nebylė Ada išteka už Naujojoje Zelandijoje gyvenančio Stiuarto ir palieka gimtąją Škotiją tik su dviem brangenybėmis – dukterimi Flora ir numylėtuoju pianinu. Stiuartas atsisako nugabenti pianiną į namus ir palieka numestą ant kranto. Nuo šešerių nekalbanti Ada sugeba išreikšti vyrui savo neapykantą. Šiai stipriai moteriai tylėjimas – ne visada sutikimo ženklas. Ji viską girdi, tačiau su aplinkiniais bendrauja rašteliais ir muzika. Kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja šios tvirtos moters viduje, suvokia gal tik jos mažoji fantazuotoja duktė Flora. Laukinį primenantis Stiuarto kaimynas Beinsas nusiperka pianiną, kuris Adai atstoja balsą. Moteris gali atgauti instrumentą, tačiau turi ateiti į kaimyno namus ir išmokyti jį groti. Šios pamokos panardina filmo veikėjus į tikrą aistrų verpetą...
Po sunkaus gimdymo miršta moteris ir ką tik pasaulį išvydęs sūnus, bet lieka gyva jo dvynė sesuo Pai. Prislėgtas naujagimės tėvas Porourangis išvyksta iš Naujosios Zelandijos į Vokietiją, tad mergaitės likimu belieka rūpintis seneliui Koro. Jis yra maorių genties vadas. Pagal tūkstantmetes tradicijas jo įpėdiniu gali būti tik dabartinio vado vyriškos giminės palikuonis, bet sūnus visai nenori imtis didžiulės atsakomybės. Užtat mažoji Pai yra tvirtai įsitikinusi, kad ji galėtų būti genties lydere. Koro prieštarauja šiam sumanymui, nenori sulaužyti papročių ir vis kartoja, kad ji yra tik mergaitė. Tačiau Pai ryžtasi įrodyti, kad gali važnyčioti banginius.