Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jauna mergina Bess, naivi ir labai religinga, išteka už paprasto naftos gręžinio darbininko Jano, nepaisydama mažo pakrantės miestelio Škotijoje visuomenės apibrėžtų rimtų religinių nuostatų. Tačiau jų laimė ilgai netrunka. Janas grįžta dirbti į platformą, ir Bess belieka melstis Dievui, kad jis mylimąjį kuo greičiau sugrąžintų atgal. Jos maldos išgirstos. Janas patenka į siaubingą avariją darbe ir grįžta pas Bess pusiau paralyžiuotas. Vyras niekada nebegalės su ja mylėtis, taigi liepia Bess surasti meilužį ir pasakoti jam meilės žaidimų įspūdžius. Moteris dvejoja, tačiau vėliau pasiduoda ir pasineria j pavojingą, nepažįstamą ir jai priešišką pasaulį.

Stulbinamos choreografijos filme pasakojama apie stebuklingą kardą, kurį pavagia Žudikas ir jo mokinys. Garsusis karys Li Mubajus ir jo mylimoji Yu Šu Lien privalo išsiaiškinti, kas slepiasi po juoda kauke.Paslaptingasis moka skraidyti kaip paukštis, yra įvaldęs fantastiškus kovos menus, apsiginklavęs originaliais ginklais, svaidosi užnuodytomis strėlytėmis.