Vienas iš dažniausiai aprašinėtų, gausiausiai išžiūrėtų ir daugiausiai apkalbėtų Federico Fellini šedevrų 1963 m. uždirbo jam "Oskaro" premiją geriausio užsienio šalies filmo kategorijoje. Pagrindinį vaidmenį atlieka legendinis Marcello Mastroianni, kuriam teko garbė įkūnyti režisieriaus alter-ego Guido. Guido ką tik sukūrė gerą filmą ir dabar nori atgauti jėgas sanatorijoje, pabendrauti su sąžine, prisiminti vaikystę, santykius su griežtais tėvais, pasvajoti apie buvusias ir esamas gyvenimo moteris. Bet normaliai pailsėti maestro neleidžia nuo jo tiesiogiai priklausomi žmonės - prodiuseris, scenaristas, žmona, meilužė, keli būsimojo filmo aktoriai. Prodiuseris jau išleido kalną pinigų gigantiško paviljono statyboms. Tačiau jis nežino, kad Guido net nenutuokia, koks bus jo kitas filmas.
„Saldus gyvenimas“ rodo jauną ir perspektyvų žurnalistą Marčelo Rubinį (akt. Marcello Mastroianni), turintį ambicijų tapti rašytoju, tačiau švaistantį talentą antrarūšiuose bulvariniuose leidiniuose, kurie tik vaikosi paskalų ir sekioja paskui įžymybes. Tačiau darbas ir pažintys Marčelui atveria visas duris į aukštuomenės vakarėlius, kuriuose sukasi tiek kilmingi vietos aristokratai, tiek intelektualai, tiek aktoriai ir kitos įžymybės. Marčelo keliauja iš vakarėlio į kitą, nevengia intymios moterų draugijos, tad dažnai nutinka taip, kad rytais atsibunda vis kitos gražuolės glėbyje. Dėl to nieko keista, kad paryčiais grįžus į namus ir bent šiek tiek išsiblaivius jam tenka spręsti konfliktus su sužadėtine Ema (akt. Yvonne Furneaux).
Šis filmas išgarsino genialųjį japonų režisierių Akirą Kurosavą visame pasaulyje. Filmo veiksmas nukelia į XII a. Japoniją. Žmogžudystės ir prievartavimo liudininkai pasakoja visiškai skirtingas ir prieštaraujančias viena kitai nusikaltimo versijas. Kas iš jų teisus? Kas apskritai yra tiesa? Pagrindinį vaidmenį sukūrė Toshiro Mifune.
Aštuonmetis Koulas Syras atrodė kaip ir visi jo bendraamžiai - paprastas, mielas berniukas. Tačiau jis turėjo paslaptį, apie kurią kartą papasakojo tik psichologui Malkolmui Krovui, kuris berniuko viduje įžvelgė žymiai vyresnio paciento, kurio pagydyti nepavyko, problemas. Daktaras buvo ne vienintelis, kuris tą paslaptį sužinojo. "Aš matau mirusiuosius",- paprastai prasitaria aštuonmetis Koulas, kai Malkolmui pavyksta pasibelsti į jo sielą. Už šių žodžių slypi baisi nežinia ir vis artėjantis skausmingas suvokimas, jog šeštasis pojūtis, kurį turi berniukas, yra nesuvaldomas ir pražūtingas. Mirusieji, kurie aplanko Koulą - piktos, pasimetusios sielos, besiblaškančios ir vis dar nerandančios sau vietos. Ar vaikas tiesiog mato viską, kas yra aplink mus? Ar dar įmanoma apsaugoti berniuką nuo jo šeštojo pojūčio?
„Kelyje“ Federico Fellini samprotauja, ar žmogaus likimas yra nulemtas iš anksto. Ieškantis pagalbininkės savo pasirodymui cirkininkas Dzampano nutaria įsigyti Dželsominą – naivią merginą, savo elgesiu primenančią Charles‘o Chaplino filmų personažus. Nepaprastai nuoširdų ir emocionalų vaidmenį suvaidino režisieriaus žmona Giulietta Masina. Kartu jie rengia pasirodymus gatvėje, bet šią keistą sąjungą sunku būtų pavadinti laimingą. Dzampano nesibodi pakelti prieš ją ranką bei nuolat flirtuoja su kitomis moterimis, tačiau, kad ir ką jis bepadarytų, Dželsomina nesiryžta jo palikti. Paaiškinti Dzampano motyvaciją jos draugijoje irgi nėra lengva, tik filmo pabaigoje jam lemta suprasti, kad prarado vieną brangiausių jo likimo kelyje sutiktų žmonių.
Beldžiant į dangaus vartus – 1997 m. vokiečių režisieriaus Thomas Jahn filmas. Jo pavadinimas kilęs nuo Bobo Dilano dainos, originaliai kurtos 1973 m. vesternui „Patas Garetas ir Bilis Kidas“. Filme du pagrindiniai veikėjai – Martin Brest ir Rudi Wurlitzer – susitinka onkologinėje ligoninėje, abu ką tik sužinoję, kad nepagydomai serga vėžiu. Išgėrę tekilos, jie nusprendžia pabėgti iš ligoninės ir važiuoti pamatyti jūrą. Bėgdami pavagia automobilį, kuris, kaip vėliau paaiškėja, priklauso pogrindinio pasaulio bosui.
Filmas sukurtas pagal tikrą gyvenimo istoriją. Du draugai – Enzo Molinari ir Žakas Mayol – kartu augo vienoje iš Graikijos salų. Užaugę toje pačioje vietoje, bėgant laikui neišskiriami iki šiol draugai pasuka skirtingais keliais. Vienintelis dalykas, kuris juos suartina ir atstumia tuo pačiu metu yra meilė nardymui. Tapę profesionalais Žakas ir Enzo pradeda konkuruoti dėl geriausio gilumų nardytojo titulo. O pasirodžius horizonte simpatiškajai Džoan, kuri pavergia Žako širdį, konkuravimas tarp draugų virsta tikra beprotybe. Jie jau peržengė 120 metrų ribą. Žakui ir Enzo žydra bedugnė yra mielesnė, nei gyvenimas žemėje.
Ledynmetis prasideda, iš dalies, dėka hyperaktyvaus, besimaivančio priešistorinio graužiko – pusiau voverės, pusiau žiurkės Skrato. Mamutas Manfredas atsiduria netinkamoje vietoje, bet tinkamu metu. Nenoromis jis tampa tinginio Sido gynėju. Iš pradžių Manfredas nenori turėti nieko bendro su žmonių palikuoniu. Bet kai palaižūniškas, aštriadantis tigras Diego pasisiūlo prisiimti atsakomybę už Roshaną, nepatiklus mamutas, turintis negerų įtarimų, nusprendžia pats pasirūpinti mažuoju berniuku…
Nužudomas jaunas banko tarnautojas ir, tapęs vaiduokliu, sužino, kad buvo nužudytas neatsitiktinai. Jis bando perspėti savo mylimąją, kad jai gresia pavojus. Jam padeda ekstrasensė, kuri vienintelė girdi ir gali perduoti jo žodžius. Po daugybės nuotykių, komiškų aplinkybių ir širdį veriančių scenų, kai mirusiojo vėlė bendrauja su mylimąja, visi žmogžudžiai nugarma į pragarą.
Vaikinuko Džamalo didžiausia svajonė – tapti rašytoju, todėl jis kuo entuziastingiausiai priėmė prestižinės mokyklos kvietimą studijuoti literatūrą. Bet veikiai suprato buvęs priimtas ne dėl literatūros išmanymo, o dėl mokėjimo žaisti krepšinį, kad sustiprintų mokyklos rinktinę.
Kol JAV karinio jūrų laivyno elitinės naikintuvų mokyklos mokiniai varžosi dėl geriausio klasėje, vienas drąsus jaunas pilotas iš civilio instruktoriaus išmoksta kelių dalykų, kurių nemoko klasėje.
1950-tieji metai, baržoje, kursuojančioje tarp Glazgo ir Edinburgo, prieglobstį randa jaunas rašytojas Džo Teiloras. Jis keliauja drauge su anglis plukdančia šeima – Ela, jos vyru ir mažuoju sūneliu Džimiu. Vieną rūškaną rytą uosto vandenyse vyrai pastebi plūduriuojantį kūną – dar kelios akimirkos ir iš gelmės glėbio ištraukiamas jaunos merginos lavonas. Vien apatiniais vilkinti skenduolė visoje apylinkėje sukelia daugybę kalbų ir spėlionių. Policija neabejoja, kad ji – nusikaltimo auka. Ši istorija atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Niekas nė neįtaria, kad paslaptingasis Džo Teiloras pažinojo mirusią merginą. Tai buvusi jo meilužė Katrina Demli, su kuria vyriškis susipažino paplūdimyje ir užmezgė keletą mėnesių trukusį romaną.