Neaprėpiamuose miškuose nuo neatmenamų laikų gyvena daugybė pasakiškų būtybių, kruopščiai saugančių savo paslaptis. Viena jų – geraširdė ir gražuolė pavasario šauklė Mavka, kurią miško gyventojai išrenka naująja miško Sergėtoja. Dabar Mavkos darbas ir pareiga – saugoti miško gyventojus ir bet kokia kaina ginti visos gyvybės šaltinį, stebuklingąjį Gyvybės Medį. Vieną dieną Mavka išgirsta nuostabią melodiją, kurią savo medine fleita groja žmonių padermės atstovas – vaikinas Lukas. Nors miško būtybės žmonių privengia, Mavka iš karto pajunta, kad Luko širdyje nėra vietos pykčiui ir niekšybėms, nes ten jau gyvena muzika. Žmogus ir fėja pamažu susidraugauja, o netrukus vienas kitam pajaučia ir dar šiltesnius jausmus. Vis tik naivaus Luko laukia sunkiausias jo gyvenimo išbandymas: jis patenka į klastingos turtuolės Kylinos pinkles. Ji tikisi, kad Lukas, pats to nežinodamas, atves ją prie Gyvybės Medžio, suteikiančio amžiną jaunystę ir grožį.

Taip nutiko ir vienam berniukui. Nors Maksas dar vaikas, Kalėdų nemėgsta. Nes kiekvienais metais jo šeima, užuot draugiškai susėdę prie šventinio stalo, kažkaip sugeba susipykti. Ne išimtis ir šie metai. Žodis po žodžio ir šventinė nuotaika išgaruoja kaip nebuvus. Prie to kasmet prisideda ir giminaičiai, atvykę iš provincijos ir sujaukiantys kiekvienos šeimos šventės idilę. Neapsikentęs pusbrolio ir puseserės užgauliojimų, Maksas suplėšo Kalėdų seneliui skirtą laišką ir tiesiog paleidžia jį pavėjui... Tarsi tik to ir telaukęs, pasirodo piktasis demonas Krampus su visa savo palyda. Už pasaulį senesnis demonas žinomas toli gražu nedaugeliui. Tačiau susipažinti su juo nenorėtų niekas. Iš siaubo pakraupusi Makso šeimyna pamažu suvokia, kad norėdama apsiginti nuo baisiojo demono, turės nuoširdžiai aukotis vienas dėl kito, taip atrasdama ir tikrąją Kalėdų šventę savo širdyse.