Asmens sargybinis − japonų kino režisieriaus Akiros Kurosavos 1961 m. pastatytas juodai-baltas gangsterių džidai-geki filmas. Vienišas samurajus atvyksta į dviejų nusikaltėlių grupuočių valdomą miestelį, kuriame kenčia silpni ir dori žmonės.
1946 metai. Henris MakAlanas perveža savo šeimą iš Memfio į tolimą medvilnės fermą Misisipės deltoje. Kol Henris dirba fizinį darbą fermoje, jo žmona Lora, pripratusi prie miesto gyvenimo, sunkiai pritampa naujoje vietoje, nuolat stebima rūstaus šešuro žvilgsnio. Netrukus iš karo grįžta dar du vyrai: vyro brolis Džeimis ir Ronzelis Džeksonas, vyriausias sūnus juodaodžių nuomininkų šeimoje, gyvenančioje fermos teritorijoje. Vaikinai greitai įsisuka į kasdienius fermos ir šeimos reikalus. Filmas pastatytas remiantis Hillary Jordan to paties pavadinimo knyga.
Pakistane gimęs komikas Kumailas Nanjianis ir absolventė Emilė Gardner įsimyli vienas kitą, bet susiduria su kultūrų skirtumu. Kai Emilė suserga paslaptinga liga, Kumailas yra priverstas stoti į akistatą su savo įnirtingais tėvais, savo šeimos lūkesčiais ir tikrais jausmais.
Viljamo Šekspyro to paties pavadinimo kūrinio ekranizacija. Romantiškas, tačiau neturtingas aristokratas Basanjo nori vesti gražuolę Portiją, tačiau prieš tai privalo išspręsti jos mirusio tėvo paliktą galvosūkį... Jo kišenėse švilpia vėjas, tad geriausias draugas Antonijo (Lietuvoje ką tik viešėjęs akt. J.Ironsas) pasiūlo pasiskolinti iš žydo Šailoko. Šis sutinka, bet su keista sąlyga – jeigu jiedu negrąžins skolos, Antonijo privalės sumokėti... svaru savo nuosavo kūno mėsos. Kai jau atrodo, kad viskas baigsis laimingai, atskrieja žinia: nuskendo visas Antonijo prekes gabenę laivai.
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.