„Amarcord“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu Federico Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip savo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu „amarcord“ reiškia „Aš prisimenu“. Fellini pasakoja apie savo paauglystės metus Italijoje. Ketvirtojo dešimtmečio miestelis, valdomas fašistų valdžios, pilnas gyvų personažų, keistuolių ir svajotojų. Filme nėra siužeto, bet yra vaikiškos atminties nuotrupos, suvienytos į didžiulės nostalgijos ir nacionalinės sielos paieškos mišinį. Režisieriaus alter ego tampa žavus šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba su tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.
Nedidelei firmai vadovaujantis Baris trokšta būti mylimas, gyventi taikiai ir ramiai. Tačiau visame jo gyvenime dominuoja septynios seserys. Baris labai kenčia dėl savo "žaviųjų” sesučių nuolatinio kišimosi į jo gyvenimą. Dėl jų patyčių jis praranda pasitikėjimą savimi, užsisklendžia ir gyvena vienišiaus gyvenimą, nesugebėdamas nieko įsimylėti ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Galiausiai ateina akimirka, kai Baris nebegali pakęsti tokio gyvenimo.Jis susipažįsta su paslaptinga moteriške Lena, kuri jo paprašo apžiūrėti jos sugedusį automobilį. Kai tarp jų užsimezga artimi santykiai, Bario gyvybei netikėtai kyla pavojus.
Tobio, arba Džeko, kaip jis save vadina, tėvai išsiskyrė. Jo broliukas apsigyveno su tėčiu, o Tobis liko su mama ir nė kiek nesigailėjo. Jiedu gyveno šauniai. Tiesa, niekur ilgai jie neužsibūdavo, nuolat keliaudavo iš vienos valstijos į kitą ieškoti geresnio gyvenimo ar tiesiog - nuotykių. Ir vieną gražią dieną Tobis su Kerolain atvyko į mažą Konkrito miestelį. Čia jų gyvenimas pasikeitė, mat Tobio mama ištekėjo už Dvaito. Jis nuo pat pradžių nepatiko Tobiui - nuolat pamokslavo, apgaudinėjo ir netgi mušė. Pagaliau Tobis nebeištvėrė...
Filme pasakojama apie Indijoje veikusias moterų prieglaudas, kuriose pagal to meto šventus įstatymus privalėjo gyventi žuvusių ar mirusių vyrų gedinčios 8–80 m. amžiaus našlės. Jos turėjo ir dar dvi išeitis – laidotuvių metu susideginti kartu su mirusiu sutuoktiniu arba ištekėti už vyro jaunesniojo brolio. Į prieglaudą, įkurtą prie Gango, tėvas atveda savo 8-erių metų dukrelę, kuriai prieš kelias akimirkas pranešė apie vyro mirtį, nors ji neprisimena, kad būtų kada ištekėjusi. Mažoji Čiuja nesuvokia, kodėl jai reikia nusiskusti plikai galvą ir kodėl jai nebus leidžiama grįžti namo. Nuoširdžios mergaitės liūdesį nuramina draugystė su vyresne panašaus likimo gražuole Kalijani, kuri priversta tapti prostitute, kad uždirbtų pinigų prieglaudos gyventojų maistui. Ji tarsi nuostabi gėlė, auganti purviname vandenyje. Kalijani gali išgelbėti tik ją beprotiškai pamilęs idealistas teisininkas Narajanas, kuris trokšta pagaliau pakeisti įsisenėjusias gimtosios Indijos kultūros tradicijas.
Filmo centre - jaunas medžiotojas D‘Leh, kuris su savo kariais nusprendžia perkirsti didžiulę ir pavojingą dykumą. Pasiryžęs įveikti visus dykumos paruoštus sunkumus, jaunuolis susiduria su aštriadančiais tigrais ir susigrumia su pavojingiausiais plėšrūnais. Įvykių sūkuryje jam teks atrasti dingusią civilizaciją ir išgelbėti mylimąją nuo piktojo genties vado, nusprendusio užkariauti merginos širdį.