Joe, scenaristas, kuris jau seniai prasiskolino visiems, kam galėjo, ir, bėgdamas nuo tų skolų, netyčia aptinka Normos Desmond trupančius rūmus, kuriuose ji gyvena su savo liokajumi Maksu. Norma - nebyliojo kino legenda, vis dar gyvenanti savo šlovės laikais, nors jie jau seniai praėjo. Jis pažada jai padėti su scenarijumi, kuris ją gražins į šlovės viršūnes ir kuo toliau, tuo labiau pats ima klimpti į tuštybės liūną. Joe vis atsisako jos dovanų, tačiau jo rankos jas visas priima. Galiausiai atsisakyti tokio gyvenimo būdo tampa labai sunku. Tačiau šių dviejų žmonių fone visada yra liokajus Maksas. Jis yra pirmasis Normos Desmond vyras, kuris iš meilės jai sutiko tapti jos tarnu. Jis iki šiol rašo jai gerbėjų laiškus ir visais būdais stengiasi išsaugoti jos susikurtą iliuziją. Kiekvienas iš mūsų turime savo kalėjimą - vieniems tai būna šlovė,kitiems - turtas ar gyvenimo būdas, tačiau dažniausiai juo tampa meilė.
Hansas (Harry Earles) įsimylį oro trapecijos atlikėją Kleopatrą (Olga Baclanova). Kleopatra tik naudojasi jo dėmesiu dėl pramogos ir turi romaną su Herakliu (Henry Victor). Netrukus porelė išgirsta apie didelį Hanso palikimą ir nusprendžia jį pasisavinti. Kleopatrai tik reikės ištekėti už neūžaugos ir jį nunuodyti. Kadangi filmas vyksta tokioje avangardinėje aplinkoje, čia sutiksime begalę keistų personažų, kaip žmogų-skeletą, Siamo dvynes, bekojį žmogų, barzdotą moterį, asmenį turintį vyriškų ir moteriškų bruožų, protiškai atsilikusį "mažagalvį" su išplėstu veidu, žmogų-liemenį, kuris neturi nei rankų, nei kojų ir begalę kitų. Filmas tiesiog nenustoja į ekraną mėtyti vis keistesnes asmenybes laikui bėgant. Gal kas galvoja, kaip jiems pavyko padaryti tokį įtikinama grimą? Atsakymas paprastas, visi šiame filme pavaizduoti keistuoliai yra tikri išsigimėliai, užtat čia ir išryškėja filmo dokumentikos dalelės.
Kalbėdami apie karo filmus, kritikai visuomet pamini Lewiso Milestono šedevrą sukurtą dar 1930-aisiais metais. Tuomet gimė geriausia Eriko Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija, iki šiol laikoma viena geriausių karo dramų. Jauno idealisto Polio Boimerio trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos „prarastosios kartos“ atminimą. Organizuodami filmavimus kino studijos „Universal“ vadovai negailėjo lėšų nei karo scenoms, nei moderniausioms tų laikų technologijoms. Šiais laikais šis senas, bet nepasenęs Lewiso Milestono filmas laikomas karinės dramos etalonu. Filmas apdovanotas dviem pagrindiniais tų metų Oskarais: už geriausią metų filmą ir režisūrą.