Besibaigiant II-ajam pasauliniam karui Šiaurės Ispanijos gyventojai drąsiai stojo į pilietinį karą su paskutiniais fašistinio rėžimo palikuoniais. Brutualusis kapitonas Vidalis net nemano pasiduoti ir iškelti baltos vėliavos. Norėdamas kuo greičiau numalšinti maištą, nenumaldomas fašistas mobilizuoja ginkluotą smogikų būrį prie miško, kuriame slapstosi pagrindinė sukilėlių grupuotė. Kartu su juo į kaimo gyvenvietę atvyksta 11-metė mergaitė, kurios mama neseniai ištekėjo už Vidalio ir netrukus ruošiasi gimdyti. Mažoji Ofelija jaučiasi neapsakomai vieniša ir nekenčia žiauraus įtėvio, kuris rūpinasi vien tik negimusiu kūdikiu ir labai trokšta sūnaus. Vieną naktį mergaitę pažadina į fėją panašus keistas vabzdys ir nuveda ją link miške esančio labirinto iš krūmų ir medžių. Būtent ten Ofelija sutinka gigantišką sutvėrimą vardu Panas, kuris netikėtai prabyla sodriu žmogišku balsu. Siaubūnas išdidžiai praneša mergaitei, kad ji yra prieš daugelį metų mirusios princesės reinkarnacija...
Du tarpusavyje nepažįstamus vyrus, Benigną ir Marką, likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių atsitiktinai jie buvo susitikę teatro spektaklyje, bet šį kartą vyriškius suvienija tragedija – Miško klinikoje gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių panirusios į komą. Benignas ligoninėje dirba slaugu ir prižiūri baleto šokėją Alisiją, kurią gatvėje partrenkė automobilis, o žurnalistas Markas atvyksta budėti prie matadorės Lidijos, sunkiai sužeistos per kovą su jaučiu koridoje. Abu vyrai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis, nors iš jų nesulaukia jokio atsakymo. Benignas labai laimingas, kad pagaliau rado vienintelę širdies damą Alisiją, kuri taip pat aistringai jį myli. O Markas dažnai depresuoja ir liūdi, nes neturi galimybės išsiaiškinti, ką iš tiesų jam jaučia Lidija...
Dvylikametis Karlosas, kurio tėvai žuvo per vis dar tebesitęsiantį Ispanijos pilietinį karą, tėvo draugų atvežamas ir paliekamas našlaičių berniukų pensione, kuriam vadovauja elegantiška, tačiau likimo sužalota direktorė Karmen, padedama išmintingo daktaro Kasareso, ūmaus būdo ūkvedžio Chacinto ir jaunos mokytojos Končitos. Virš pensiono nuolat lyg koks Damoklo kardas kybo grėsmė – vidury kiemo stūkso nesprogusi bomba ir niekas nežino, kada ji pagaliau prabus. Tačiau bomba – ne vienintelis šiurpą keliantis dalykas šiame pensione – vos tik atvykęs Karlosas tariasi pamatęs keistą vaiką – lyg panašaus amžiaus berniuko vaiduoklį. Netrukus iš kitų pensiono įnamių – Chaimės, Apuoko, Marčelo ir kitų – jis sužino, kad jo regimas vaiduoklis yra Santis – berniukas, dingęs tą pačią dieną, kai į pensiono kiemą nukrito ta nesprogusi bomba.