Antrojo pasaulinio karo belaisvis vokiečių kareivis Klemensas Forelas nuteisiamas kalėti darbo stovykloje tolimajame Sibire. Po ketverių metų darbo kasyklose jis pabėga iš stovyklos (1949 m.) ir bando grįžti namo pas žmoną ir vaikus. Trejus metus jis keliauja per Sibirą. Tai 14 000 kilometrų odisėja, vykstanti dykumos ir nederlingo kraštovaizdžio fone, kur tyko pavojai (tiek nuo gyvūnų, tiek nuo žmonių). Nuolat kovodamas su blogiausiais gamtos padariniais, Forelas žingsnis po žingsnio keliauja link Prūsijos ir taip trokštamos laisvės. Kartais važiuodamas traukiniais, kartais plaukdamas valtimi, o dažniausiai eidamas pėsčiomis, jis niekada nežino, ar kitas jo žingsnis nebus paskutinis. Jo ieškantis Kamenevas visada seka iš paskos, todėl ne kartą atrodo, kad Forelas vėl bus sugautas...
Karas atneša daug sielvarto, kančių ir nelaimių. Tačiau žmonės išgyvena atrodo pačias baisiausias negandas, nes juos palaiko vilties kibirkštėlė. Baltarusijoje keturi broliai, karo metu netekę artimųjų, parodė vilties kelią šimtams nacių persekiojamiems žydų... Tuvija, Zusas, Azaelis ir Aronas Bielskiai – keturi broliai iš žydų šeimos. Brolių artimieji žūva nuo nacių rankos, o jiems patiems tenka sprukti į miškus. Broliai prieš karą buvo užsiėmę ne visai švaria veikla – kontrabanda, tad Lipišanskos miškus puikiai pažįsta ir jiems pavyksta pasislėpti nuo vokiečių. Tačiau broliai netrukus supranta, kad jie miškuose ne vieni...
Antrasis pasaulinis karas. Vokiečių aviacija bombarduoja Angliją. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje. Tačiau viena moteris nesiruošia taikstytis su niūriais laikais. Ponia Henderson puikiausiai žino kaip pakelti tautiečių nuotaikas. Ji tiesiog nusiperka... teatrą. Netrukus jame prasidės neregėti vaidinimai, į kuriuos plūs minios reginių išsiilgusių anglų. Karas bus pamirštas. Ir nėra čia ko stebėtis, juk kiekvieną vakarą teatre šoks pusnuogės merginos. Gandai apie ponią Henderson sklis iš lūpų į lūpas...
Lenkija tarp dviejų tarpusavyje bekovojančių ugnių susitinka ant tilto. O po to viena kovojanti pusė sutaria su kita, kaip pasidalins paimtus į nelaisvę lenkų karininkus, šalies pasididžiavimą. Katynės miške 1940-aisiais buvo nužudytas ir Andrzejaus Wajdos tėvas Jakubas bei kai kurių kitų filmo kūrėjų artimieji. Bet nominuotas „Oscarui“ lenkų metro filmas kalba ne vien apie ilgai slėptas lenkų karininkų žudynes prie Smolensko, kurias įvykdė rusų NKVD. Tai drauge ir filmas apie vienos šeimos tragediją, keleto giminių giminės išgyventus košmarus, apie neatsakomą klausimą, ar reikėjo kovoti, ar susitaikyti ir saugoti naciją, – o drauge ir apie tai, kad Katynės tragedija nesibaigė nei tomis dienomis, nei tais metais.
Midvėjaus jūrų mūšis, įvykęs 1942 m. birželio 4-7 dienomis Ramiame vandenyne, istorikų laikomas vienu svarbiausių momentų, nulėmusių Sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame kare. Praėjus pusmečiui nuo Perl Harboro užpuolimo, Japonijos jūrų laivynas smogė JAV pajėgoms Midvėjaus atole. Ko japonai nežinojo – kad amerikiečiai, iššifravę japonų pranešimus, juos įviliojo į pasalą. Keturias dienas trukusio mūšio metu buvo subombarduoti ir nuskandinti geriausi Japonijos kariniai laivai, žuvo daugiau nei 4000 elitinių japonų karių. Po šio smūgio Japonijos jūrų pajėgos taip ir nesugebėjo atsigauti.
Pulkininkas Viljamas Maknamara (vaid. Bruce Willis) patenka į vokiečių koncentracijos stovyklą. Jis nepasiduoda ir rengia pabėgimo planus, o jų įgyvendinimą palengvina koncentracijos stovykloje įvykdyta žmogžudystė. Žinodamas, kad kiekvieną akimirką gali žūti, Viljamas pradeda įgyvendinti apgalvotą pabėgimo iš stovyklos pragaro planą ir laukia tinkamo momento suduoti priešui atsakomąjį smūgį.