„Raudona“ – ne tik legendinės Krzysztofo Kieślowskio spalvų trilogijos finalas, bet ir paskutinis režisieriaus filmas. Ženevoje gyvenanti geraširdė manekenė Valentina savo automobiliu netyčia partrenkia šunį. Savininko paieškos ją nuveda pas į pensiją išėjusį teisėją, kurio vienas mėgiamiausių užsiėmimų – elektronio sekimo įrenginio pagalba klausytis kaimyno telefono pokalbių. Užsimezgęs prieštaringas ryšys, kartu su fone vykstančiomis, iš pirmo žvilgnsnio nesusijusiomis kaimynų pavydo ir išdavystės dramomis, subtiliai primena, kad gyvenimas yra „force majeure“, nenugalima jėga, ir kad nei jo, nei jo pasekmių nuspėti ar suvaldyti neįmanoma.

Egocentriškas Pitsburgo orų pranešėjas Filas Konorsas atvyksta į mažą miestelį, kur jam reikės atlikti patį bjauriausią ir seniai atsibodusį darbą – komentuoti Švilpiko dienos įvykius. Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Filas yra priverstas nakvoti nekenčiamo miestelio viešbutyje. Atsibudęs pastebi, kad šiandien ir vėl Švilpiko diena. Kitą rytą vėl tas pat. Vargšelis Filas eina į tas pačias vietas, bendrauja su tais pačiais žmonėmis ir daro tuos pačius dalykus kiekvieną mielą dieną. Galiausiai jį apninka neviltis ir po keleto bandymų nusižudyti jis bando persvarstyti savo gyvenimą.

Stulbinamos choreografijos filme pasakojama apie stebuklingą kardą, kurį pavagia Žudikas ir jo mokinys. Garsusis karys Li Mubajus ir jo mylimoji Yu Šu Lien privalo išsiaiškinti, kas slepiasi po juoda kauke.Paslaptingasis moka skraidyti kaip paukštis, yra įvaldęs fantastiškus kovos menus, apsiginklavęs originaliais ginklais, svaidosi užnuodytomis strėlytėmis.

1942-ųjų žiema. Šeštoji vermachto armija kovoja sugriauto Stalingrado priemiesčiuose. Elitinis vokiečių kariuomenės būrys, pirmajame mūšyje praradęs pusę savo karių, tęsia sunkią kovą dėl išgyvenimo. Švilpiančios kulkos ir „katiušų“ staugesys, šaltis ir badas veda likusius kovotojus link beprotybės. Linija tarp gyvybės ir mirties tampa perregima. Praradę idealus fiurerio skelbiami šūkiai „laikytis iki galo“ įgauna visiškai kitokią, daug baisesnę prasmę...

„Gyvulių ūkis“ - žinomiausia anglų rašytojo Džordžo Orvelo satyrinė tarybinio totalitarizmo alegorija. Filmas atspindi svarbiausius Stalino eros įvykius. Filme pasakojama apie grupelę ūkio gyvulių, kurie maištauja prieš savo ūkininką, tikėdamiesi sukurti visuomenę, kurioje gyvūnai būtų lygūs, laisvi ir laimingi. Galiausiai maištas nenusiseka, o ūkyje situacija tampa tokia pat bloga, kokia buvo anksčiau, valdant kiaulei vardu Napoleonas.

Mažylis - paršelis, kurį ūkininkas laimėjo mugėje. Vos tik parvežtas namo, paršiukas susirado naują "mamą" - margaspalvę aviganę. Netikėtai Mažylis suprato, kad labiausiai jam patinka ganyti avis.

Vieną dieną miško policijos būrys suguža į Senelės trobelę, mat buvo gautas pranešimas apie triukšmą, sklindantį iš lūšnelės. Visam šiam incidentui tirti detektyvas Nikis Fliperis ir jo padėjėjai Bilas Storkas bei Grizlis pradeda sulaikytųjų apklausą. Pasirodo, kad visi – ir Senelė, ir Vilkas, ir Raudonkepuraitė, ir Medkirtys – turi savo įvykių versiją. Keisčiausia, jog visų versijos gerokai skiriasi...