78-erių metų Karlas Fredriksenas svajojo apie tai, kad pripūs daugybę balionų ir išskris pasižvalgyti į Pietų Amerikos laukinę gamtą. Vieną gražią dieną senukas pagaliau ryžosi… Pūtė ir pūtė ir pagaliau pripūtė tūkstančius spalvotų balionų, kurie atplėšė jo seną namelį pakėlė į orą. Tačiau jis net baisiausiame košmare neįsivaizdavo, kad netrukus į jo duris (beje, kabančias kelių kilometrų aukštyje) pasibels ne kas kitas, o labiausiai nekenčiamas vaikas iš visų, kiek tik jis pažįsta – Raselas…

1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.

Fantastinė drama pasakoja apie karą, meilę ir tikėjimą.

Drabužių modeliuotoja Anita ir kompiuterinių žaidimų kūrėjas Rodžeris susipažįsta savo augintinių dalmatinų, Perditos ir Pongo dėka, įsimyli vienas kitą ir neužilgo susituokia. Jų augintiniai susilaukia palikuonių, kuriuos pavagia Anitos vadovė Kruela De Vil, kad iš jų kailiukų galėtų pasisiūti sau unikalų paltą. Perdita ir Pongas, padedami Anglijos gyvūnų karalystės, vyksta ieškoti ir išgelbėti savo vaikus.

Antrasis Edwardo Shultso filmas nukelia žiūrovus į baisios ligos nusiaubtą pasaulį – vienus ji pražudė vos per kelias dienas, o likę gyvi desperatiškai ieško maisto ir nepasitiki niekuo aplinkui. Tai tikrai siaubinga liga: kūnas pasidengia kraujosrūvomis, akys pajuoduoja, žmogus vemia krauju. Tačiau tai nėra dar viena variacija „The Walking Dead“ ar „28 Days Later“ tema. Labai svarbu, kad Shultso pasaulio pabaigos vizija prasideda ne nuo atakos, o nuo įvykio, visam laikui pakeitusio jauno vyro gyvenimo trajektoriją: artimo žmogaus mirties. Tai filmas, kuriame blogiukai yra praradimas, sielvartas, skausmas, baimė ir nepasitikėjimas, o ne tradiciniai smegenų ištroškę zombiai, antgamtiškos jėgos, ar miškuose tūnančios raganos – ir nepaisant to, tai yra vienas baisiausių pastarųjų metų filmų.