Taika XVII a. Japonijoje Shoguntatą palaužė karių klanai, išmesdami tūkstančius samurajų iš darbo į skurdą. Garbinga tokio likimo pabaiga pagal samurajų kodą yra ritualinė savižudybė - hara-kiri. Vyresnysis karys Hanshiro Tsugumo (Tatsuya Nakadai) siekia būti įleistas į feodalo valdovo namus, kad įvykdytų tą ritualą. Jis sužino apie savo uošvio, jauno samurajaus, kuris ieškojo darbo namuose, likimą, o vietoj to barbariškai buvo priverstas tradicinio hara-kiri su paprastu bambuko peiliuku. Samurajus atsiminimuose pasakoja tragišką savo uošvio istoriją ir tai, kaip jis buvo priverstas parduoti savo tikrąjį kardą ,kad galėtų padėti sergančiai žmonai ir vaikui.
Šis filmas sukurtas remiantis realia mergaitės iš Lietuvos Danguolės Rasalaitės istorija. Telšiuose gimusi, Kaune augusi, iš Žiežmarių slapčia į Švediją su svetimu pasu išvykusi šešiolikmetė Danguolė Rasalaitė nė neįsivaizdavo, kad jos likimas galėtų kam nors rūpėti. Dėl palaido gyvenimo būdo nuo mergaitės nusisuko giminės, nuleido rankas mokytojai, išdavė draugai ir draugės. Realus Danguolės gyvenimas nutrūko 2000-ųjų sausį, jai nukritus nuo viaduko Malmėje. Virtualusis paauglės gyvenimas tęsiasi - 2002-ųjų rugpjūčio mėnesį Švedijos kino teatruose pasirodė apie Danguolės likimą pasakojantis žymaus Švedijos režisieriaus Luko Mudisono filmas "Lilja 4-ever".
Įtakingas valdininkas Coa Cao įtikina imperatorių paskelbti karą Xu karalystėms vakaruose ir Wu rytuose. Pastarųjų karvedžiai, siekdami apsisaugoti nuo milžiniškos armijos, suvienija jėgas ir pradeda bekompromisę kovą, kurios kulminacija - mūšiai prie Raudonosios uolos.
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.
Karo didvyriu laikomas admirolas beprotiškai įsimyli geriausio savo draugo generolo Kapelio gražiąją žmoną Aną. Mylinčio tėvo ir vyro širdyje žaižaruoja revoliucija, kuri susitapatina su įsiplieskiančia revoliucija jo gimtojoje šalyje... Admirolas kovoja už Rusiją, kurią myli, ir už moterį, kuria tiki.