“Gyvenimas yra gražus” yra kaip du filmai: pirmame pasakojama jauno žydo Guido (Roberto Benigni) istorija. Guido, kaimo prasčiokas, atvyksta į miestelį dirbti pas savo dėdę viešbutyje. Eina 1939-ieji, fašizmas Italijoje vis labiau stiprėja ir pasirodo pirmosios antisemitizmo apraiškos. Tačiau Guido politika nerūpi: jis įsimyli jauną mokyklos mokytoją Dorą (Nicoletta Braschi, tikroji Benigni žmona) ir pasitelkęs visą savo padūkusį žavesį ir sėkmę užkariauja jos ranką ir širdį (nepaisant to, kad Dora jau buvo susižadėjusi). Guido ir Dora sukuria nuostabią šeimą ir jiems gimsta puikus sūnus. Dabar prasideda antras filmas, veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje. Guido ir jo sūnus Giosue (Giorgio Cantarini) yra ištremiami. Dora įlipa į ta patį traukinį, tuo įrodydama, kad jai šeima svarbiau už asmeninę laisvę. Tėvas nenori sakyti sūnui, kodėl jie pateko į šitą mirties stovyklą ir kodėl jis negali būti kartu su mama, todėl sugalvoja tokią gudrybę...
Profesorius Isakas Borgas važiuoja į universitetą, kuriame jam bus iškilmingai suteiktas Garbės daktaro laipsnis. Automobiliu jį veža Borgo marti Mariana, kuri gaili uošvio, bet kartu ir neapkenčia. Nors jų kelionė trunka tik vieną dieną, atrodo, kad jie važiuoja visą amžinybę.
Filme lygiagrečiai vaizduojami vienišos, be perstojo žiūrinčios televizorių našlės Saros Goldfarb, jos sūnaus Hario, šio draugės Marion ir narkotikų prekeivio Tyrone gyvenimai. Po to, kai sužino, kad dalyvaus TV žaidime, Sara pradeda vartoti dietines tabletes, nes bijo, kad jai netiks laimėta raudona suknia. Tuo pat metu Harris ir jo draugai vartoja kokainą ir heroiną. Narkotinėms medžiagoms užvaldant protą, kūną ir, galų gale, sielą, visų jų gyvenimas pradeda spirale ristis atgal...
1945 m. balandžio 20-oji diena, Berlynas. A. Hitleris su svita slepiasi bunkeriuose po Vokietijos Kanceliarija su vadu kartu slepiasi ir jo asmeninė sekretorė Traut Jungė - 22-jų metų rausvaskruostė mergina iš Miuncheno. Rusų armija supa Berlyna vis glaudesniu žiedu, sostinė pavirtusi griuvėsiais. Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas – Berlyną gina tik saujelė kareivių, remiama Liaudies Nerguliariosios kariuomenės (Volkssturm) ir paauglių iš Hitlerio Jaunimo formuočių. Giliai bunkeriuose A. Hitlerio meilužė Eva Braun ruošia 56-ojo Fiurerio gimtadienio šventę.
Filmo veiksmas nukelia į 1937-ųjų Los Andželą. Graži, turtinga moteris pasibeldžia į privataus detektyvo duris. Ji nori, kad šis pasektų jos vyrą, miesto vandentiekio sistemos inžinierių, nes įtaria jį rezgant slaptą romaną. Netrukus detektyvas Gitis jau turi fotografijų, kuriose užfiksuotas sekamasis su jauna mergina. Tačiau, kai inžinierius randamas negyvas, nesudėtinga byla pradeda detektyvą klampinti vis giliau – į korupcijos ir machinacijų liūną.
1860-aisiais leitenantą Džoną Danbarą perkėlė tarnauti į tolimą užkaborį laukinėse prerijose. Ten jį nuolat kankina baimė, nes netoliese gyvena Siksų genties indėnai. Jis neramiai laukia kovos. Tačiau atsitinka pats netikėčiausias dalykas – Džonas su jais susidraugauja. Tai sukelia naujų problemų – jis patenka į patį naujųjų Amerikos užkariautojų ir indėnų konflikto židinį.
„Didelė žuvis“ pasakoja istoriją tarp mirštančio tėvo Edvardo Bloomo (Albertas Finney) ir jo sūnaus Willo (Ewanas McGregoras), kuris bando sužinoti daugiau apie savo tėvą, rinkdamas įvairias istorijas, kurias jam papasakojo. Taigi Will atkuria savo gyvenimą legendų ir mitų serijoje, įkvėptoje kelių jam žinomų faktų. Bet iš savo motinos Sandy noro vėl suvienyti tėvą su sūnumi jis pradeda suprasti tėvo nesantaiką. Jo pasakojimuose yra kelionių aplink pasaulį ir kliedesių, apimančių milžinus, tornadas ir raganas.
1967-ieji. Krisas Teiloras (akt. Charlie Sheen) metė studijas koledže ir savo noru pasisiūlė tarnauti Vietname. Paskirtas tarnauti Bravo kuopoje netoli Kambodžos sienos, jis susiduria su alinančiomis vietos sąlygomis ir jo entuziazmas greitai nublanksta. Vieną naktį jo būrį užpuola Šiaurės Vietnamo armijos kariai, kurie po trumpos ugnies pasitraukia. Miršta rekrutas Gardneris, tuo tarpu kitą kareivį Teksą suluošina bendražygio mesta granata, o Teilorą papeikia kietaširdis seržantas Bobas Barnsas (akt. Tom Berenger). Teiloras galiausiai susibendrauja su grupele karių iš jo būrio, kurie vartoja narkotikus...
Sukrečianti istorija išsamiai atpasakojanti garsųjį 1971 m. Stanfordo (JAV) universiteto mokslininkų vykdytą “Kalėjimo eksperimentą”, jo eigą ir labai netikėtus rezultatus. Po elementarios atrankos sveiki, stabilios psichikos vyrai dviems savaitėms “pasodinami” į dirbtinį kalėjimą. Ištisą parą stebimi užsakovų, 12 eksperimento dalyvių tampa “kaliniais”, kiti 8 “prižiūrėtojais”. Nuo pat pirmos dienos vyrai iš gatvės suskyla į priešiškas stovyklas. Su pažeminimais nelinkęs taikstytis jaunuolis tampa “savųjų” lyderiu ir kaipmat užsitarnauja su kiekviena diena žvėrėjančių “prižiūrėtojų” neapykantą. Vyrai akimirksniu įsijaučia į vaidmenis, ima pamiršti esą tik žaidimo dalyviai ir, svarbiausia, žmonės. Eksperimentas suka neprognozuota linkme, kol galiausiai apskritai netenka kontrolės. Atrodytų, ką reiškia 5 dienos improvizuotame kalėjime? Deja, jie irgi taip galvojo. Bandos jausmas, noras išsiskirti, dominuoti ar įrodyti savo pranašumą daro savo.
Garsus muzikos laidų vedėjas 1965 metais perkeliamas į Saigoną. Visi laukia kandžių jo sąmojų bei klasiškos muzikos, kuri padės vargšams kareiviams užmiršti karo baisumus ir sunkumus. Įsivaizduokite, kaip visi nustemba, kai savo radijo imtuvuose išgirsta muzikos laidų vedėją kalbantį apie dalykus, kurių garsiai niekas neišdrįsta sakyti.
Nenorėdamas didinti politinės įtampos tarp Izraelio ir Palestinos, Stevenas Spielbergas prie filmo „Miunchenas“ kūrybinės komandos paprašė prisijungti Izraelio Ministrą Pirmininką Arielį Sharoną. Kartu su buvusiu JAV prezidentu B. Klintonu bei jo pagalbininkais šis politikas bus vienas iš patarėjų, padedančių baigti kurti ir reklamuoti juostą, atkuriančią tragiškus 1972-ųjų Miuncheno Olimpiados įvykius. „Nemanau, kad kokia nors meno rūšis – filmas, knyga, paveikslas – gali surasti išeitį iš beviltiškos šiandieninės Vidurio Rytų situacijos. Tačiau pabandyti verta. Kažkur tarp viso šito nesusitaikymo turi būti taikos prašytojas. Didžiausias priešas – tai ne palestiniečiai ar izraeliečiai. Didžiausias priešas šiame regione yra nesutaikomumas“, - įsitikinęs Stevenas Spielbergas.