Paskutinis Andrejaus Tarkovskio filmas, sukurtas Rusijoje po ilgo priverstinio tylėjimo. Fantastinė-filosofinė alegorija apie keistą Zoną, kurioje išsipildo sugebančiųjų į ją prasibrauti lūkesčiai, kelia gausybę asociacijų: apie amžina ir laikina, apie kitokio gyvenimo troškimą kraupioje, hipertrofuotoje, tačiau toli gražu ne fantastiškoje tikrovėje, apie gyvenimo paskirtį.
1942 metais Vokietija sutelkė visas jėgas kovai su priešais tiek sausumoje, tiek vandenyje. Tūkstančiai povandeninių laivų, kurių kodinis pavadinimas prasideda raide U, ieško ir naikina priešo laivų vilkstines. Filmas pasakoja apie tragišką vieno povandeninio laivo plaukiojimą. Visi jaučia karo pabaigą ir Vokietijos pralaimėjimą. Jūreiviams nusibodo karas, girti jie tyčiojasi iš vadų. Norėdama kariams pakelti dvasią vadovybė siunčia į povandeninį laivą karo korespondentą, kuris turi juostoje užfiksuoti drąsių jūreivių šiokiadienius. Iš pradžių viskas klostosi kuo puikiausiai. Tačiau netikėtai povandeninis laivas susiduria su anglų karo laivu. Įvyksta mūšis. Tą akimirką, kai laivo įgula rengiasi švęsti pergalę, jų laukia visiškas pralaimėjimas...
Netikėtai gydytojas Nikas Geriganas tampa Ugandos vadovo artimu žmogumi, tačiau realybė yra tamsi: neregėtas Idi Amino žiaurumas yra sukaustęs visą šalį ir jokių išimčių nedaro netgi artimiausiems jo aplinkos žmonėms. Suvokęs, kad netrukus gali mirti, gydytojas bando pabėgti iš Afrikos...
Monty Borganui, turtingam Manheteno numylėtiniui, liko paskutinė diena laisvėje, po kurios jis sės į kalėjimą septyneriems metams kalėti už prekybą narkotikais. Ši bausmė vyriškį šiurpina – vidinė įtampa ir nerimas nenugalimi. Įtampą stiprina nežinia, kas galėjo jį įskųsti policijai. Jo mergina? Draugai? Per likusias 24 valandas laisvėje jis susitinka su tėvu, kalbasi su draugais, savo mergina, stilingame naktiniame klube susiduria buvusiais partneriais. Bet ar įmanoma pakeisti savo gyvenimą per vieną trumpą parą?
Veiksmas vyksta 1950-aisiai. Manheteno prausyklos patarnautojas Tomas Ripley pasiskolina Princetono mokyklos striukę, kad galėtų groti pianinu sodo vakarėlyje. Jį pamato turtingas vieno tos mokyklos auklėtinio tėvas. Tomas apsimeta, kad sūnų pažįsta, tad greitai gauna 1000 dolerių kelionei į Italiją, kur turės įtikinti Dickie Greenlaf'ą grįžti namo.
Valdingu charakteriu pasižyminti Barbara Kovet dirba vienoje Londono mokykloje. Ji sugeba pažaboti pačius nepaklusniausius mokinius, tačiau iš tiesų po griežtumo kauke slypi vienišas, draugų ir artimųjų neturintis žmogus, vakarais savo mintis išliejantis nesibaigiančiame dienoraštyje. Kol vieną dieną mokykloje ir Barbaros gyvenime atsiranda Šeba. Nuoširdi, šilta dailės mokytoja, turinti gražią šeimą, randa kelią į Barbaros širdį. Įsiliejusi į Šebos gyvenimą, pagyvenusi moteris joje randa ištikimą draugę, kurios visada ieškojo. Tačiau viena netikėtai atskleista intymi paslaptis visam laikui pakeičia jų draugystę...
Prancūzija, šeštojo dešimtmečio pabaiga. Į mažą provincijos miestelį atvyksta žavi ir paslaptinga jauna moteris Viana su savo dukra. Šiek tiek patyrinėjusi naujos vietovės įpročius ir papročius, Viana nutaria pradėti savo verslą. Padedama smalsaus ir didžiai iniciatyvaus savo kaimyno – psichologijos žinovo, Viana atidaro šokolado krautuvėlę. Konservatyvūs miestelėnai susipažįsta su saldumynų ir kitų gana smerktinų dalykų teikiamais malonumais bei savo elgesiu sukelia rimtą miestelio dorovės saugotojų susirūpinimą. Pastorius šokolado bei jo gaminių ragavimą laiko nuodėmingu įpročiu, o Vianą kaltina vaikučių tvirkinimu, nes krautuvėlė įsikūrusi tiesiai prieš bažnyčią. Vienintelis miestelio aristokratas rimtai išsigąsta dėl savo gentainių moralės, o miestelyje prasideda naujas gyvenimo etapas.
Pirmasis ir paskutinis pernai anapilin iškeliavusio žymaus islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono filmas paremtas kultiniu Olafo Stapledono mokslinės fantastikos romanu tokiu pat pavadinimu ir fotografo Jano Kempenaerso knyga „Spomeniks“. Ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba balansuojantis kūrinys sujungia muziką, vaizdą ir Tildos Swinton pasakojimą. Ji kreipiasi į šiandienius žmones iš ateities žmonių rūšies ir permąsto žmonijos laimėjimus bei ydas.
Tomas atrodo visai kaip žmogus – auksiniai plaukai, pavargusios akys, liesas kūnas, įspraustas į tamsų kostiumą. Tomas elgiasi kaip žmogus – viskas, ką jis žino apie Žemę, yra matyta per televizorių, viskas, ką jis nori žinoti, matyti ir girdėti, yra televizija. Tomas jaučia kaip žmogus – jis ilgisi namų ir artimųjų, beviltiškai ieško išsigelbėjimo ir šilumos. Tomas yra ateivis, kuris atvyko į mūsų planetą ir beregint pateko į žemiškąjį priklausomybių nuo valdžios, pinigų, alkoholio, sekso ir televizijos pragarą. Tomas yra tik žmogus. Jis nukrito į Žemę.