Keliautojas, archeologas, lakūnas, diplomatas, idealistas, rašytojas ar žvalgas? Istorikų ginčai dėl ekscentriškosios Pirmojo pasaulinio karo asmenybės – pulkininko Tomo Edwardo Lawrence‘o, išgarsėjusio savo prieštaringai vertinamais veiksmais arabų kraštuose, netyla iki šiol. „Arabijos Lorensas“ pelnė net septynis „Oskarus“ bei visiems laikams liko kino istorijoje.
Genialiojo italų kino režisieriaus Bernardo Bertolučio („Paskutinis tango Paryžiuje", „Svajotojai", „Pavogtas grožis") epinėje juostoje pasakojama dramatiška paskutiniojo Kinijos Imperatoriaus Pu Yi gyvenimo istorija. Vos trejų metų sulaukusiam vaikui atiteko garbingiausias titulas, sostas, turtai, valdžia. 1908-aisiais metais niekas nė neįtarė, kad mažasis Imperatorius bus paskutinysis galingos ir senos dinastijos, tūkstančius metų valdžiusios Kiniją, sosto paveldėtojas...
1962-ųjų spalį prezidentas Džonas F. Kenedis (akt. Kevinas Costneris) sužino apie Sovietų Sąjungos planus Kuboje dislokuoti branduolinį ginklą. Jei šis planas pavyks, pietinė ir rytinė Jungtinių Valstijų dalis gali būt nušluota nuo žemės paviršiaus vos per kelias minutes. Prezidentas ir jo komanda privalo nedelsiant parengti pasipriešinimo veiksmų planą...
Filme pasakojamos dvi paralelinės istorijos apie per stebuklą išgyvenusį 9 metų musulmoną našlaitį Čečėnijoje ir Rusijos kariuomenėje tarnaujantį jaunuolį Kolią. Tėvų netekęs ir po patirto šoko nekalbantis berniukas Hadžis patenka į amerikiečių kontroliuojamą vaikų prieglaudą, kurios vadovė perduoda jo globą nepriklausomos žmogaus teisių organizacijos savanorei Kerol . Prancūzė išsiaiškina, kad berniukas tikisi susirasti vyresnę seserį, kuri galėjo likti gyva po rusų kareivių išpuolio. Tuo tarpu už kelių šimtų kilometrų nuo konflikto Permėje jaunas muzikantas Kolia įkliūva milicijos pareigūnams neatsargiai parūkęs žolės. Norėdamas išvengti kalėjimo, jis savanoriškai sutinka tarnauti Rusijos armijoje. Čia vaikinas patiria išnaudojimą, būrio vyresniųjų smurtą, neapykantą ir patyčias, kurios išsekina ramaus būdo Kolios kantrybę...
1956-aisiais JAV pasirodė pirmoji įgarsinta L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacija. Ankstesnės trys buvo sukurtos nebyliojo kino epochoje. Filmo žvaigžde tapo Odri Hebern, ekrane įkūnijusi Natašą Rostovą. Kai pasirodė šis filmas, aktorei buvo 27-eri. Miniatiūrinė Odri sugebėjo perteikti L.Tolstojaus herojės vidinio pasaulio sudėtingumą. Ir dabar, dar sykį pažiūrėjus filmą su O.Hebern ir palyginus jį su kitomis „Karo ir taikos“ ekranizacijomis, galima dar kartą įsitikinti, kad amerikietė aktorė perprato rusės Natašos Rostovos charakterį, perėmė įpročius, pažvelgė į savo personažo sielos gelmes ir išreiškė jos meilę. Nors 1956 metų „Karo ir taikos“ ekranizacija vis sensta, savo žavesio nepraranda. Priešingai, tai retro filmas, kurį galima su malonumu žiūrėti dar ir dar kartą ir vėl pasiduoti pagrindinės herojės, vaidinamos O.Hebern, žavesiui.
Džekas Rajanas – karjerą padaręs ir CŽV vicedirektoriumi tapęs žmogus, vieną dieną netikėtai įtraukiamas į karą tarp JAV vyriausybės ir Kolumbijos narkotikų kartelio. Tyrimas atveda jį prie pat valdžios viršūnės – JAV prezidento. Džekas pradeda gilintis į narkotikų verslo struktūrą ir iš arti pamato, ką slepia politiniai žaidimai. Priešai tyko visur...
Pulkininkas Viljamas Maknamara (vaid. Bruce Willis) patenka į vokiečių koncentracijos stovyklą. Jis nepasiduoda ir rengia pabėgimo planus, o jų įgyvendinimą palengvina koncentracijos stovykloje įvykdyta žmogžudystė. Žinodamas, kad kiekvieną akimirką gali žūti, Viljamas pradeda įgyvendinti apgalvotą pabėgimo iš stovyklos pragaro planą ir laukia tinkamo momento suduoti priešui atsakomąjį smūgį.